Iki visiško laidos finalo turėjo likti šiek tiek daugiau negu valanda, tačiau aš iki šiol nieko realaus vardan savęs išlaisvinimo nenuveikiau. Dabartinė padėtis priminė kažkada regėtą nuotykinį filmą su itin nevykusiu psichologinės įtampos perkrautu intarpu. Tik tie keli ginklai, užkišti už kelnių diržo kėlė didesnį pasitikėjimą ir norą nepasiduoti, imtis aktyvesnės veiklos.
Nepasiduoti...
Ir staiga mano  pavargusioje galvoje  tvykstelėjo iš tiesų netikėta idėja, vos tik pažvelgus į skraidymo aparatą, kuris jau senokai nedavė ramybės. Šią mintį nusprendžiau įgyvendinti. Turbūt darbo būčiau ėmęsis tuojau pat, jei ne prie laivo, kuriame buvau įkalintas, besiartinąs kitas labai panašus tvarinys Pastarojo, keista, anksčiau nebuvau pastebėjęs, nors jūroje aplink toli prie horizonto plūduriavo daug, bet mažesnio “vandens transporto”. Tas netikėtai išniręs laivas pasirodė dar didesnis  ir ilgesnis už tą, ant kurio denio stovėjau.
Net tokiu momentu  radau jėgų pajuokavimams “Turbūt “bosas”, – viduje nusijuokiau, kai ta milžiniška gelda savo šaknimis prisišvartavo  prie “mano” burlaivio. Abu laivai netrukus susilietė bortais ir ėmė kibirkščiuoti  auksiniais išlydžiais. Laivo priekyje, kur visai neseniai lankiausi, iš ten pastebėtos landos sušvito įvairiaspalvės švieselės, kurios lanku nutįso iki atplaukusio “kreiserio”  laivagalio, iš kur priešinga kryptimi linko tokie patys blyksniai. Tomis akimirkomis  kojomis ir visu kūnu pajutau nežymią vibraciją denio grindyse. Tas virpėjimas tai sustiprėdavo, tai vėl išnykdavo. Mėginau spėti, jog tai abiejų laivų bendravimas arba pasidalijimas kažin kokios rūšies energija.. Kas čia iš tiesų vyko nežinojau, todėl tuščiai nusprendžiau nebespėlioti, tik nusigręžiau į tą pusę, kur vandenyje kadaise plūduriavo šaknų apnarpliotas “Krabas”.
Tačiau skraidyklės ten nebebuvo. Šiek tiek pasimetęs pradėjau nerimauti. Maniau, kad pasinersiu į depresiją, bet mintis pragiedrijo nedidelis laiviūkštis, kurį pastebėjau netoliese.  “Mažylis” iš paskos ėmė temti laimikį, kurį, matyt, atidavė tas augalinis laivas, kuriuo plaukiau. Patikrinęs ar visi turimi daiktai tvirtai laikosi, pats nebedvejodamas šokau į vandenį. Visiškai suprantu, kad žiūrovai šią akimirką  užgniaužę kvapą stebėjo mano veiksmus. Tačiau  tai buvo jiems į naudą. Pagaliau mano šou atsirado veiksmo, kuris ir mane, ir žiūrinčiuosius turėjo užlieti seniai pasiilgtu adrenalinu...
Aš visai negalvojau apie specialius efektus. Pagrindinė mintis buvo tik išsigelbėti ir kuo greičiau ištrūkti iš tos sumautos kebeknės. “Krabas” buvo vienintelė viltis ir tarsi siūlas, siejantis mane su išoriniu pasauliu, su namais. Man visiškai nemagėjo likusį gyvenimą praleisti šitame svetimame ir pavojų kupiname pasaulyje, o juolab susilaukti tokio kvailo likimo, kaip  atsitiko kuprinei ir drabužiams. Būti suvirškintu visiškai netroškau, net jei kas nors siūlytų krūvas kredų.
Vandenyje besipliuškendamas mėginau kiek įkabindamas pasiekti to mažo laivo ataugas -  šaknis. Tačiau ir didžiojo laivo kaspinai nesnaudė – jie mėgino mane sučiupti. Tik paskutinę akimirką pavyko įsitverti į “jauno” laivo ataugas. Pastarosios mane nusviedė netoli skraidyklės. Nuo smūgio  į vandenį man apsisuko galva ir maniau, kad netrukus prarasiu ne tik orientaciją, bet ir sąmonę. Tačiau net ir išsekintas pats neblogai įveikiau netikėtumus. Treniruotės ir patirtis ekstremaliose situacijose, regis, suteikė naudos: likau ir gyvas, ir pakankamai veiksnus.
“Krabą”  ataugos laikė apnarpliojusios tvirtai, tačiau tarpai tarp vijų nebuvo tokie tankūs, jog man neliktų šansų patekt į skraidyklės vidų. Tačiau susidūriau su viena problema. Norint patekti į aparato vidų,reikėjo trumpam išjungti  jėgos lauką, kuris patikimai saugojo nuo išorinių priešų. Tačiau kaip padaryti, kad augalinis monstras, pajutęs, kad kažkas vyksta ne taip, ko nesitikėjo,  savo šaknimis – ataugomis neužvertų man kelio į išsigelbėjimą?  Sutvėrimas galėjo dar labiau apnarplioti auką, nepastebėdamas, kad link jos artinasi viena į pinkles įsikibusi “smulkmė” - aš. Tačiau žaibiškai apsisprendžiau surizikuoti. Toliau lūkuriuoti tiesiog nebeįstengiau – jėgos sparčiai seko, o be to kūnu dilgčiojo nestipri elektros srovė, kuri tikrai neteikė jokio malonumo. Paleidęs ataugas nėriau pro pastebėtą didesnį šaknų tinklo tarpą. Jame regėjau raibuliuojantį apsauginio lauko pūslę. Įsitikinęs, kad čia galiu jaustis saugiau, ir pasirengęs įvykdyti  pašėlusį sumanymą, savo apdaro rankovėje kita ranka užčiuopiau mažyti, vis dar nesuėsdintą rūgšties mažytį avarinį distancinį pultelį. Tą akimirką svarbiausia buvo, kad viskas įvyktų taip, kaip ir buvau numatęs.
Jėgos laukas patikimai saugojęs aparatą staiga nustojo mirguliuoti. Žaibiškai nėriau į ką tik prasivėrusio įėjimo angos kiaurymę. Beveik spėjau. Beveik, nes šiek tiek per greitai vėl įjungiau “Krabą” supusią sferą. Kojas nutvilkė aštrus skausmas. Tik atsigręžęs atgalios pamačiau skafandro batus, kurie virto draiskanomis – energija juos tiesiog suplėšė. Kojos, laime, nevirto mėsos grėžinėliais, tik paraudo nuo tekusios iškrovos.
Kęsdamas pašėlusį skausmą šiaip ne taip įsliuogiau į kabinos vidų ir mėginau užstumti liuką, kuris automatiškai nebeužsidarė.
Stovėdamas priešais veidrodinę pertvarą pastebėjau, kad atrodau iš tiesų nykiai. “Matyt be grožio salono paslaugų neapsieisiu”, - mintijau trumpai apžiūrėdamas nykią savo išvaizdą. Tik dabar pamačiau, kad rankų oda išberta smulkiomis pūslėmis, plaukai ant galvos susivėlę, o vietom kuokštais suėsti organinės chemijos. Viršugalvyje pastebėjau akivaizdžią plikę. Taigi, atrodau kaip tikras monstras, - konstatavau faktą ir nusvirduliavau prie pulto. Tačiau buvau priblokštas to, ką viduje  išvydau. Valdymo kabinoje raizgėsi kelios storos šaknys, kurios taikėsi įsikabinti į mane, bet greitai nurimo. Be to, apžvalgos ekrano stikle sumirguliavo įspūdingas vaizdas, patraukęs mano dėmesį.
Jūros paviršiuje prie mažojo laivo susispietė keli didesni burlaiviai, kurie smulkiomis ataugomis mėgino pasičiupti neregėtą grobį – mane su visu “Krabu”.  Galbūt jie norėjo padėti “jaunėliui” – visko iki galo taip ir nesupratau. Mažasis laivas, nepaisydamas tos jam “teikiamos” pagalbos, nuo savo denio paleido  kažką panašaus į  mažas valteles. Jos visos triukšmingai sukrito į vandenį, o pats laivas ėmė blaškytis, sukeldamas vandenyje purslus. Ekrane pastebėjau, kad tos išmestos valtys sujungtos su  savo “motina” – ryškiai žaliomis virkštelėmis. Netrukus vandenyje knibždėjo kelios dešimtys tokių keistų padarų.
-Che, matyt, tave kamuoja persileidimas? – ironiškai iškošiau ir  avariniu rėžimu užstūmiau liuką, patraukdamas pulte rankenėlę. Tą minutę baigėsi bet koks laidos limitas, nors  standartinė trukmė jau seniausiai buvo pasibaigusi. Vildamasis, kad šiuos visus mano veiksmus žiūrovai vis dėlto pastebėjo, įjungiau “Krabo” variklius. Buvo aišku: namo...

Aš – Delas Braideris. Lygiai toks pat, kaip ir įsiropštęs į “Krabo” kabiną, įžengiau į “Starsat’o” televizijos būstinę. Vestibiulyje mane pasitiko  apie vizitą sužinojęs laidų direktorius Erikas Venigas.
-Sveikas, nuotykių ieškotojau, – šyptelėjo šis, išvydęs \\\"puikųjį\\\" mano kostiumą.
-Sveikas šefe.
Direktorius buvo gerokai nustebintas mano apsilankymo:
-Aš jau maniau, kad tau – basta. Visą pusdienį studijoje vyravo velnioniška įtampa. Juk to niekada nebuvo. Turiu omeny laidos trukmę. Šitaip viršijom visus rekordus. Dabar galiu teigti, kad nors tu ir šiknius (juk sukėlei ant kojų ko ne visą personalą), tačiau, neabejoju, šitie tavo triukai  Julente patys originaliausi iš visų anksčiau matytų.
-Suprantu, – pertraukiau savo viršininką.
-...bet kolektyvas norėtų tave ir toliau matyti  kitoje laidoje. Šis pasirodymas tau – ne paskutinis.
Man liko tik padėkoti. Apsidžiaugiau, kad esu neišgrūstas iš darbo.
Tiesiog nustebintas ir nauju, man netikėtu pasiūlymu:
- O kitą savaitgalį vyksi į Blaidarchą.
- Kur?
-Tai nauja planeta. Ją atrado Luji Sacharas.
-Ir nebus atostogų?
-Ten ne taip jau ir baisu. Blaidarche netgi lankėsi viena ekspedicija, todėl situacija žinoma. Jų tyrinėjimų rezultatai byloja, kad pavojus žūti - pats minimaliausias. Taigi, ten būsi jau nebe pirmas.
Pasvarsčiau kokias kelias minutes. Po ilgoko tylėjimo pagaliau prašnekau:
-Sutinku.
-Turiu ir kitą naujieną, - nusišypsojo Erikas Venigas.
Man buvo labai smalsu ką gi pasakys direktorius. Atsakymo sulaukiau netrukus:
-Tavo skraidyklėje karantino komanda aptiko  vieną nedidelę valtelę.
-Valtį? Negali būti! Juk jos niekur nepastebėjau išskyrus kelias šaknis ant grindų.
-Taip. - patvirtino šefas, -  Supranti apie ką kalbu? Įsakiau tą daiktą nunešti į  artimiausią tvenkinį. O dabar siūlau eiti save išsikuopti. Patikėk, atrodai iš tiesų siaubingai. Stebėtina kaip tu išlikai tame Julente gyvas. Juk beveik visą laiką buvai be šalmo...
“Kokie jie greiti,” – nusistebėjau ir pažvelgiau į didelį patalpoje mirguliuojantį ekraną. Jame jau sukosi naujas reklaminis klipas su riebia antrašte. Iš ekrano gelmės žvelgiau aš...

PABAIGA