Nežinomas kareivis baigia darbą:
neskubėdamas vis tikrina
žvilgsniu, iš lėto aplenkia duris –
ar spynos nesulūžo, nepaseno,
dar tikisi, kad jas vėl nudažys.

Pastato kėdę apvaliam kampe –
tik ten jos didis rėmas telpa,
gal kiek sukrypusi ar net šalta,
bet šitaip mylima, kurios tik jam užtenka.

Gal kiek tamsu vienam bus grįžti
gatvių žiburius jau pardavė
gal šiemet, gal ir pernai –
vadinas – neseniai.
Juk pažiūrėjus stalas minkštas,
o ir kėdė tokia daili –
lig ryto išmiegosiu,
šiandieną nesupyks kiti.