Man linkėjo, kad dykumą įveikčiau kuo greičiau.
O mane tik purtė šaltis, nuo minties šiurpau.
Smėlį jūros vandeniu šlapdžiau vis labiau,
kopų kalvas, molio kalnų šlaitus kirtau stačiau...
Bijau, o prakeiktas mano skausme, bijau.
Neatimk iš manęs jau surastos dykumos. Prašau!

Kažkur toje dykumoje, tarp oazių ir smėlynų,
sutikau skraiduolę savo paukštę svajonių.
Kerinčiom akim su bebaimiu pavargusiu žvilgsniu,
laisvės trokštančiais galais kirptų sparnų,
troškulio kamuojama galva, kupina blogų minčių.
Ji man švilpė prie peties, siekė ji aukštų natų.

Ji ėjo su manim, sakė – parodys draugams,
o aš ėjau klusni, atsidavus viskam,
sukaus verpete minčių, kaip būti tobulam.
O tada, prakeiktasis, pakišai mintį. Kam?
Ir veltui aš kaukiau naktim, pranešdama vilkams.
Jų čia nėra. Paukštė meldžiasi kitiems dievams.

Paglosčiau jos sparnus. Ir nepadėjo.
Nepadėjo nei rūgščios dainos vėjo,
nei ošimas jūrų, marių ir vilčių kūrėjo.
Susisupus į sudriskusią skraistę savo
šnibždėjau. Šaukiau, prakeiktasis mano,
siūliau idisių laivą, užmirštą ant kranto.

Linkėjo, kad iš dykumos išeičiau aš kada.
Nenoriu. Stepėse ir jūrose aš nesava.
Pabėgo paukštė su idisėm ir vėliava marga.
Likau tik aš ir nerašyti laiškai. Nėra kada.
Palik. Mane vieną su mano dykuma.