Jau žinau – netiesa! – aš žinojau,
Kas pagalbos man ranką išties,
Kad rūdžių ankstyvųjų pavojus
Nepaliestų manosios širdies...

Gal todėl man vienintelis kelias –
Tarp tyrųjų smaragdo rasų,
Nes jaučiu, kaip iš sielvarto kelias
Vėl dvasia, ir todėl dar esu

Šioj visų užmirštojoj pakalnėj,
Kur tik ašarų potvynio lauk...
Drengia sielą pavasario šalnos –
Tinkamiausia vieta atgailaut!

Gyvenu – netiesa! – gyvenau jau
Atlantidos žemyno dugne:
Atmintis vėl atauga iš naujo, –
Pamarys tampa vėl svajone...

– – – – – – – – – – – – – – –

Pučia vėjai saulėti nuo marių,
Jom atskrieja naujiena gera:
Grįžtam į Atlantidą nemarią – – –
Prasidėjo Vandenio era!

1996