Pamazgų senė ir Balsas

Santrauka:
(pasaka apie sielą)
Jie vijosi mane. Kaip mažasis princas auginau baltą rožę, kurią vadinau savo siela. Auginau ant bedugnės krašto. Todėl kiekvieną rytą grožėdamasi rože, turėjau progą pažvelgti į bedugnę, pilkšvai juodą pragarmę be jokių gyvybės ženklų. O jie, jie norėjo ją atimti. Be jokios abejonės, atimti!

Jie, pragaro padarai. Kai tos tamsos būtybės pasirodė, aš kaip tik buvau mieste. Mieste jau buvau keletą metų, žinau, manoji rožė buvo sulaukėjusi ir nuskurdusi. Jos lapeliai buvo susiraitę ir pagraužti amarų, o žiedeliai – maži ir pilkšvi. Žinau, nes kartais savo baltąją rožę sapnuodavau. Ilgėjausi jos kaip jūros, bet grįžti prie savo rožės ant bedugnės krašto, savo vienišos mylimosios, nesiryžau. Vis atsirasdavo neatidėliotinų reikalų, darbų, mylimųjų, pasaulio...

Buvau kino teatre naujo siaubo filmo premjeroje, kai pajutau nenumaldomą grėsmę. Dar neprasidėjus filmui širdis pradėjo pasiutiškai daužytis, rankos pasidarė drėgnos ir lipnios. Jutau nepaaiškinamą siaubą ir nerimą. Dabar jau žinau: kažkas norėjo nuskinti mano rožę.

Vieną kartą rožė buvo nudžiūvusi. Nešiau jai šaltinėlių ir švelnaus lietaus vandenį, dainavau dainas, ir vieną gilią ir žvaigždėtą naktį ji pabudo, sunkiai atmerkė akis, ir vėl padovanojo baltą skambantį žiedą. Mes prisiekėme amžiną meilę. Palikusi ją, daug metų klajojau, širdyje jausdama sužvarbusią tuštumą, šaltos drėgmės geluonimi raižančia kūną.

Mačiau: pragaro padarai jau pradėjo rinktis į kino salę, kai aš išbėgau. Visa jų šutvė išsekė man iš paskos. Vyrai juodais frakais. Jutau iš jų sklindančią nenusakomą grėsmę savo esybei. Bėgau, miestas atsidūrė už nugaros, prieš mane tiesėsi ilgas kelias, vedantis į nežinią. Kai aš pavargdavau, jie grėsmingai priartėdavo. Prisiminiau, kaip močiutė tokiais atvejais buvo mane išmokiusi melstis. Mano lūpos kaip kardas ištisai maldos žodžiais kapojo juodąsias būtybes. Jos visaip bandė maldos žodžius išmušti man iš lūpų. Bijoti jos nebijojo, bet nieko negalėjo man padaryti.

Galų gale atstumas ir maldos žodžiai juos atbaidė. Liko viena šluba senė, įkyriai sekanti iš paskos. Ji buvo tikrų tikriausia ragana: kumpa karpuota nosimi ir dvokianti. Ta senė buvo tikra pamazgų karalienė. Atrodė, jos rūbų klostėse buvo prisikaupę išėdų, kurios buvo aplipusios musėmis. Bet ji kažkaip buvo šalia manęs, nieko negalėdama man padaryti. Tačiau žinojau, pažvelgsi į jos mažų seilėtų akių gelmę, ir amžiams prasmegsi.

Buvo naktis, pavargusi toliau keliavau, ragana be paliovos sekė mane. Jos klišos kojos sukosi su kažkokiu įniršiu. Kai vėl atsigręžiau, šalia jos mačiau vyrą. Metų – tarp trisdešimties keturiasdešimties, vyriškis buvo nepaprasto grožio. Užėjau pavalgyti ir permiegoti į užeigos namus, senė su vyriškiu prisėdo šalia manęs. Nežinau, ar juos dar kas matė be manęs. Bet aš mačiau. Žiaumojančia senės burną. Vyriškis ne, nevalgė.
Vyras buvo vardu Balsas.

Balsas man patiko, patikau ir aš Balsui (o gal tik taip atrodė, mums visada atrodo), jutau tarp mūsų užsimezgusį sunkiai nusakomos aistros ryšį. Bet pavojaus jausmas niekur nedingo, jis tvyrojo ore kaip nuo senės sklindantis pamazgų kvapas. Kaip jos drabužių klostėse besiraivantys kirmėlių knibždėlynai.

Mane supykino, ir aš atsikėliau. Nuėjau į kambarį skaudančia galva. Nežinojau, ką daryti, kokius žodžius sakyti, į kokias šventas vietas nusibelsti. Atvėriau langą. Į mane padvelkė gaivi vėlaus vakaro drėgmė. Kažkaip tyliai čiulbėjo paukščiai, žadindami nenusakomą ilgesį. Troškau sustoti, pailsėti, atgauti dvasios ramybę, ir kartu geidžiau, beprotiškai geidžiau – Balso.

Negirdėjau, kaip jis atvėrė duris. Kai atsisukau, sėdėjo ant lovos. Prisėdau šalia. Į mane žvelgė raudona tamsi akis. Velnio akis. Jutau nepaprastą švelnumą ir meilę:
- Nemylėk manęs taip, - tarė. – Aš galiu išnykti. Tu... tu man irgi patinki...
Jis palietė mano plaukus savo juoda ranka. O jo akys spindėjo kaip pelkių vandenys naktį spindi.
- Tai būk žmogus, - tariau.
- Ne, negaliu, - ir jam iš burnos kyštelėjo gyvatės liežuvis.
- Negali, tai išeik, - tariau jam švelniai.
Dabar visa jo gelmė traukė mane, bet aš nesiryžau jo paliesti, apkabinti ir pabučiuoti. Aš jį mylėjau. Norėjau jam būti gera iki pasaulio pabaigos. Ir jis mane mylėjo, žinau, turėjau būti jo. Bet tik gūžiausi savyje, ant peties jutau jo sunkią leteną.
- Ką tu be manęs darysi? – ir jo nagai susmigo į mano odą. Pajutau, kaip ėmė sroventi šiltos vandens srovelės. – Kaip tu be manęs gyvensi? – nagai smigo dar giliau, iki kaulo.
- Aš... aš žiūrėsiu į debesis, - tariau. – Bendrausiu su žmonėmis, eisiu pasivaikščioti po pievas, skinsiu gėles, džiovinsiu įvairias šakneles ir lapus... Argi maža ką yra veikti žemėje? O labiausiai aš noriu skaityti ir rašyti.

Po mano žodžių jis pasidarė kaip iš gimdos išėjusi placenta, jį apleido įkvėpimo syvai. Aš išbėgau, girdėjau šaukiant raganą. Staiga ji, pamazgų senė, pasidarė visai nebaisi. Tarsi gyvatė be nuodų, kurią gali čiupinėti kiek nori. Mane tai nustebino.

Kai grįžau į kambarį, Balso jame nebebuvo. Už lango juoda tamsa sustingusi alsavo naktis. Aš tikėjau, jog jį, Balsą, dar sutiksiu. Pamatysiu jį minioje besišypsantį žmogaus veidu.

Tą naktį nukeliavau prie bedugnės. Ant jos krašto žydėjo balta sulaukėjusi rožė.
borušė

2007-03-27 08:52:29

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Apytiksliai

Sukurta: 2007-03-29 12:50:33

tad meilė dar kartą išgelbėjo pasaulį :)
kūrinys truputį padrikas, perėjimai nuo aistros prie debesų neįtikina. galima būtų kūrinį plėsti, atskleidžiant pokyčius.

Anonimas

Sukurta: 2007-03-27 16:51:23

neįtikino, nepastebėjau ir nepajutau jokios įtampos,
bet yra neblogų vietų, gal reikėtų labiau į jas koncentruotis..

Vartotojas (-a): Barabas

Sukurta: 2007-03-27 10:57:50

Na...Kaip čia pasakyti, kad autorė teisingai mane suprastų?..:)
Iki Balso atsiradimo kūrinys atrodė kaip Sent-Egziuperi ir lietuvių pasakų mišinys, perpintas įvairiom šleikštulį keliančiom smulkmenom ( kirmėlės, smarvė ir t.t ). Pasirodžius Balsui kūrinyje atsiranda aistros persipynusios su jausmais, kažkas labai asmeniško ir skaudaus. Na, ir pabaigoje vėl grįžtama prie Mažojo Princo.
Apibendrinus kūrinį dar reiktų koreguoti, tačiau pati idėja ir jos įgyvendinimas man patiko. Ypač netikėtas Balso pasirodymas, apgauptas paslapties ir nutylėjimų.