Į akis tvieskė ryški ir šalta oranžinė saulė. Tik šį kartą jos nedengė joks rūkas. Mintis sujudinę vakarykščiai įvykiai, kuriuos vėl prisiminiau, iš karto mane pagyvino: išblaškė, bet kokį mieguistumą, juolab, išvydęs savo rankas, kurios buvo aptekusios pridžiūti spėjusiais žalsvais glitėsiais, paskatino kuo skubiau pakilti nuo nešvaraus denio paviršiaus.
Mano kostiumas atrodė dar varganiau už kūną. Kelnėse ir striukėje žiojėjo kumščio dydžio skylės. Drabužiai atrodė taip, tarsi juos būtų praėsdinusi stipri rūgštis. Galutinai išblaškęs mieguistumą atsistojau ir pasirąžiau. Kiek laiko pramiegojau galėjau tik spėlioti. Nebeturėdamas savo mėgiamo laikrodžio mėginau atspėti kiek praslinko laiko. Pagal saulės padėtį danguje pamaniau, kad vietos laiku galėjo prabėgti mažiausiai šešios valandos nuo to momento, kai dar būdravau ir tamsoje žvalgiausi po denį. Radęs primityvų, bet vis dar veikiantį laikrodį netrukus nustačiau tikslesnį laiką. Iš viso, mano viešnagės šioje nesvetingoje planetoje metu, spėjo praslinkti daugiau kaip dvidešimt valandų. Jeigu neapsirinku šiame pasaulyje jo laiku galėjo prabėgti dvi paros. Šio fakto buvau tiesiog priblokštas. Visiškai neįsivaizdavau  kaip mano šaunią laidą dabar vertina  redaktoriai ir kiti darbuotojai, kurie saugūs sėdi prie pultų Eridanijoje arba Orbitalijoje. O gal seniai viskas baigta, o mano puikiai karjerai – galas? Aš niekada nevaidinau ilgiau kaip dvidešimt keturias valandas per parą Žemės laiku. Toks buvo stabilus laiko limitas, už kurio viršijimą būdavo atsilyginama visaip – kartais mokėdavo padidintus priedus, o kartą grasino visai neatiduoti man priklausančios sumos, nes visos laidos metu  mažai kas teįvyko. Guodė tik tai, kad net iš pačios kebliausios padėties kino kompanijos  bosai vis vien išsikapstys. Nesant jokių įdomybių skyles užkaišios kokiais nors prieštvaniniais anime filmais, informacinėmis laidelėmis ir varginančiais reklaminiais blokais. Priešingu atveju žiūrovai seniai mestų žiūrėję šį realybės šou, nes laida būtų nuobodi ir nesaikingai ištemta. “Dabar tikras košmaras” , – tiesiog roviausi plaukus, pagalvojęs apie reitingus ir laidos turinį. Turėjau omeny ir pagalbinių komandų darbuotojus, kurie net nušilę stengėsi pakeisti programą, kad neliktų jokių “skylių”...
Persmelktas niūrių minčių  neryžtingai ėmiausi veiksmų.
Laivas, kuris atrodė žalsvai juodas, palengva slinko  ganėtinai ramiu drumzlinu vandens paviršiumi. Priekyje (dešinėje) pastebėjau žemą bet uolėtą nepažįstamos žemės krantą. Netoli sausumos plūduriavo nedidelės burinės valtys. “Irgi iš tos pačios giminėlės”, - vos ne balsu konstatavau, atkreipęs dėmesį į darinių panašumą. Keisčiausia, kad nei žemėje, nei  laivuose nepastebėjau jokios judančios gyvybės. “Nesuprantu kas čia per velniava. Kodėl niekur nematyti gyvūnų?” – uždaviau sau klausimą, nors puikiai žinojau, kad niekas kitas, tik pats galiu į jį atsakyti. Reikėjo pačiam ieškoti atsakymų.
Iš pradžių  apžiūrinėjau  savo kuprinę. Vos atkreipęs į ją dėmesį, supratau, kad laukia dar viena staigmena. Pusė kuprinės buvo tiesiog suardyta paslaptingosios rūgšties, todėl visas jos turinys vos tik pakėlus pabiro tiesiog ant denio. Bet to buvo per mažai. Apgailestaudamas apžiūrinėjau, kad maisto paketas, skirtas avariniams atvejams, jei tektų šou pratęsti kiek ilgiau nei įprasta, buvo taipgi paveiktas biologinės kilmės chemikalų ir pakuotės turinys visiškai nebetiko valgyti, nes daviniai virto šlykščiais  oranžiniais glitėsiais. Vien vaizdas visiškai nepakėlė man apetito, nors dar visai neseniai buvo pradėjęs gurgėti seniai ką nors valgomo virškinęs skrandis.
- Šlamštas, - liko tik nusispjauti ir pratrūkti prakeiksmais.
Išliejęs įtūžį ir šiek tiek aprimęs ėmiau knebinėtis po kuprinės turinio, apžiūrinėdamas kas dar liko sveikas, o kas – ne. Draiskanose buvo naudingi tik metaliniai ir plastikiniai daiktai -  ganėtinai žavaus dizaino pleirikseris, priešams pravimdyti skirtas riestanosis vėmelis, senamadis bet patikimas parakinis pistoletas, dėžutė su šoviniais, pora sprogstamų ryšulėlių bei kompasas – radaras. Be to, mano džiaugsmui, liko sveiki ir spirito buteliukas, ir maža kompaktiška vaistinėlė, kurios, ačiū Dievui, dar neprireikė.
- Gerai nors tiek, - pradėjau šnekučiuotis su savimi, nors ir supratau, kad niekas kitas negirdi mano sakinių. Po šių žodžių likusius sveikus daiktus ėmiau kimšti į dar sveikas išlikusio, nors ir sudarkyto apdaro kišenes: skafandrinio kostiumo kelnėse ir švarke – liemenėje. Ką tik įstengiau prisitvirtinau prie kelnių diržo. Viską susidėjęs ir, nevertingą kuprinę išmetęs už  laivo borto, galėjau galvoti ką veikti toliau.
Apšviestas ryškios saulės augalinis laivas buvo dar įspūdingesnis nei atrodė naktį, kuomet galėjau matyti toli gražu ne viską. Pats laivas buvo nemenkų gabaritų, jo stiebai stiepėsi į viršų kokius penkiolika – dvidešimt metrų, kurio  rausvai žalsvos burės gaudė net menkiausią vėjo gūsį. Priešingai negu naktį, dabar galėjau įžiūrėti visą laivo “takelažą”. Nuo burių kadarojo kažkokie pilki “ūsai”. Nuo stiebų po burėmis leidosi kitos neaiškios paskirties ataugos tiesiog  primenančios lianas.
Pažvelgęs anapus borto vandenyje pastebėjau tas pačias anksčiau regėtas “gumines” šaknis, kurias tąkart, gelbėdamas savo kailį, mėginau įveikti durklu. Jos plūduriavo visai negiliai. Štai ir dėl to jos buvo pastebimos, nors vanduo buvo ganėtinai neskaidrus. Pamatęs, kad tos šaknys neatsilieka nuo judančio į  priekį laivo, priėjau išvadą, kad pastarosios, matyt, suaugusios su augaliniu dariniu ir turi daug ką su šiuo bendro. Tos šaknis primanančios ataugos, regis, atlieka ne vien gynybos funkcijas.
Ant burlaivio denio  nebebuvo ką daugiau veikti. Tuomet galvodamas kaip ištrūkti  iš spąstų, į kuriuos buvau įkliuvęs, nupėdinau į laivagalį. Tik skvarbi akis pastebėjo grindyse dar vieną anksčiau nepastebėtą landą. Pašvietęs pistoletu – žibintu aptikau  gelsvą ir korėtą substanciją, kurios paskirties nesupratau. Tačiau bene svarbiausias atradimas, laukė manęs netrukus.
Iš laivagalio bangose pastebėjau  daiktą, panašų į seniai beregėtą “Krabą”. Jei tai buvo mano skraidyklė, tai ji buvo apnarpliota juodųjų kaspinų kamuoliu.  Viskas atrodė keistokai: \"Krabas\" neatrodė visiškai panėręs po vandeniu, o apnarplioję  šią transporto priemonę dariniai nebuvo prie jo prigludę taip, kad iš karto būčiau pamatęs  jo formą. Atidžiau patyrinėjęs suvokiau, kad taip yra dėl visai paprasto dalyko. Palikdamas skraidyklę, susiprotėjau įjungti apsaugos lauką, kuris aktyvavęsis sudaro tam tikro skersmens sferą. Dabar “Krabo” apsauginis “kiautas”  “neprisileido” artyn priešo, todėl skraidyklė atrodė kaip  sviedinys, apnarpliotas siūlais. Tik akivaizdūs plyšiai tarp kiekvieno siūlo išdavė kas yra viduje – netrukus tai ir pamačiau. Antra, skraidymo aparatas neleido prisiartinti ne tik tų kaspinams,  bet ir vandeniui. Todėl po sferiniu dariniu buvo pastebimas įdubimas...
Bet didžiausia mįslė – kam šiam augaliniui laivui prireikė nesuvirškinama ir akivaizdžiai nenaudinga materija. Tačiau nieko negalėjau sau atsakyti. Mįslė taip ir liko neįminta, bent kol kas. Nauji netikėtumai manęs laukė visai netrukus. Jeigu laida “dėl techninių nesklandumų” vis dar nebuvo nutraukta (kamerų ir zondų arti nepastebėjau), tuomet ištvermingiausi žiūrovai turėjo  sukrusti ir vėl prilipti prie televizorių ekranų.