Tokios apleistos patalpos neregėjau nuo pat pirmojo filmavimo, kurio metu uždirbau kuklią sumą. Čia sienos buvo tokios pat grublėtos, kaip ir prieš tai aplankytoje patalpoje, visiškai nepriminė  normalaus medinio  laivo triumo.  Švelni improvizuoto žibinto šviesa  apšvietė  storais gličiais oranžiniais  pelėsiais apaugusias nesimetriškomis arkadomis paįvairintą patalpos priešakį. Palubėje raizgėsi dariniai panašūs į bespalves ir plačiai išsikerojusias šaknis, kurios į save, matyt, traukė visą čia susikaupusią bjaurastį: dulkes, keistus augalinės kilmės organizmus, kuriais tikriausiai ir mito...
Pistoletas – žibintas  padėjo susirasti ir pašviesti kelią į viršų, susiorientuoti šioje fantasmagoriškoje erdvėje.  Palubėje, virš to triumo centro kabojo  pilki, šiek tiek varlių kurkulus primenantys kiaušiniai, kurių likučiais, regis, buvau suspėjęs išsiterlioti. Patalpos lubos buvo  ganėtinai aukštos, tačiau ne tiek, kad jų negalėčiau specialiomis priemonėmis pasiekti. Atidžiau ištyrinėjęs viename to specifinio triumo kampe aptikau angą, kur išėjimą į kitą erdvę blokavo  jaunus medelius primenantys  kamienai, kylantys aukštai į palubes. Pasirausęs savo kuprinėje  radau nedidelį trikalbį su  neilgu virvagaliu. Šią pririšęs prie kablių nedelsdamas švystelėjau į viršuje pastebėtą angą, tikėdamasis, kad ten ir bus išėjimas į išorę.
Virvė laikėsi patikimai. Stipriai timptelėjęs įsitikinau savo sumanymo  patikimumu. Užsimetęs ant kupros visą turimą mantą, atsargiai ėmiau sliuogti į viršų.
Išorėje buvo tamsu – vyravo tirštos sutemos. Tačiau, jaučiau, kad turėjo greitai aušti – vienas dangaus pakraštys jau raudonavo, pranašaudamas giedresnį rytą už praėjusią dieną. Blausioje šviesoje matomas laivo denis mane nustebino dar labiau. Silpna žalsva šviesa sklido tik nuo rauplėto denio paviršiaus, tarsi jis būtų fosforinis (o gal taip ir buvo). Čia, viršuje, taipgi buvo apleista. Aukštai iškelti bortai buvo apsiraizgę neregėtos rūšies vijokliais. Čia niekur nesimatė jokio įgulos nario, kuris galėtų valdyti šią transporto priemonę. Atrodė, kad laivą valdo pati mirtis. Nors  pats ir nebuvau baigęs kokių nors specialių jūreivystės mokslų, ir neturėjau  jūrininko ar istoriko išsilavinimo, bet kuo puikiausiai buvau informuotas apie  laivus – vaiduoklius ir “Skrajojančius olandus”, kurie jūrų keliautojus gąsdino senovinės Žemės ar Dineros praeityje, dar tuomet, kai šiose planetose nebuvo nė vieno kosminio laivo...
Denio paviršius nebuvo lygus Susidarė įspūdis, kad čia tikrai ne iš lentų suręstas laivas, o paprastas kažkokio įmantraus ir milžiniško medžio kamienas su triumus ir kajutes atstojančiomis drevėmis.
Netgi prietemoje pastebėjau  stiebus, kurie iš tariamojo medžio kamieno kyšojo ne įkypai korpuso, kaip tai turėtų būti , jei laivas paaiškėtų besąs paprasčiausias medis, o vertikaliai į dangų, tuo tik patvirtindamas seną mintį, kad čia tikrai esama laivo.
Atidžiau įsižiūrėjęs pamačiau  į tamsą neriančias bures, panašias į neregėto dydžio lapus, prisiplojusius ar pritvirtintus galais prie stiebų.  Taip manyti skatino  jų nedirbtinė kilmė. Kai pripratau prie tamsos ir to švytinčio denio kontrasto, išvydau  rausvai švytinčios tų darinių gyslos. Ištyrus paaiškėjo, kad tos keistos burės nėra  taisyklingų keturkampių ar trikampio formos, o karpyti tarsi paprasti augalų lapai. Pamačiau, kad stiebų neraizgė joks papildomas takelažas – rėjos ir virvių konstrukcijos...
“Tai bent gelda”, - nusistebėjau  apžiūrinėdamas šio neįprasto burlaivio įrangą. Bet nenustebau, kai supratau, jog ši transporto priemonė  priminė tą, kurią buvau pastebėjęs dar tuomet, kai buvo šviesu, nors tąkart  visiškai neatkreipiau į to laivo keistybes. Bet gal dėl to, kad  susidūriau su kitomis problemomis.
Man dingtelėjo viena pakankamai įtikinama mintis. O gal šitas laivas, vis dėlto, yra augalas, primenantis tikrą  vandens transportą. Gal šitame laukiniame pasaulyje  yra besidauginančių laivus primanančių gyvių, kuriais  vietiniai čiabuviai, nors jų kol kas tikrai nepastebėjau, specialiai veisia, augina ir naudoja kaip susisiekimo priemonėmis. Tačiau šią mintį paneigiau, pastebėjęs, kad  šiuo laivu niekas nėra naudojęsis: nebuvo nieko, kas bylotų, kad  laive būta protaujančių padarų, nors...
Tas “nors” man priminė atsitikimą su mįslingomis ataugomis – kaspinais, kurios, tikėtina, atliko žabangų arba ginklo vaidmenį šioje sunkiai suvokiamoje makalynėje, kurią savo menku protu mėginau išnarplioti ir viską nuodugniai suprasti. Maniau, kad laivai – augalai kažkuo yra susiję su tais mane apnikusiais kaspinais. Gal simbiozė?
Vien prakeikti klausimai. Nepatenkintas neatsakytais klausimais, ir suvokęs, kad esant prastam matomumui neįmanoma bet kokia produktyvi žvalgyba, todėl nusprendžiau tik paslampinėti šia uždara erdve, kurią supo stebėtinai ramus vanduo.
Nepaisant to, kad matomumas buvo prastas, išsiaiškinau, kad denyje buvo trys stiebai su šešiomis “burėmis”, o nelygiame denyje žioravo keturios angos – įėjimai į priplėkusias “kajutes”. Nusprendžiau plaukti dienos, kuomet galėsiu ką nors daugiau pasakyti. Kadangi įspūdžių buvo ganėtinai daug, be to, buvau labai išsekintas (pilve grojo velnioniškas maršas – norėjau valgyti, nors  ir nebuvo ko) prisėdau ir atsirėmiau į vieną iš stiebų. Čia, liūliuojamas ramaus bangavimo, netikėtai užsnūdau, nors aplink buvo drėgna ir ganėtinai vėsu.