Kaip gera ankstyvą pavasarį atsigulti ant vos prasikalusios žolės, užversti galvą į dangų ir pamatyti parskrendančius paukščius. Pirmiausia toli pietuose matosi didelis, juodas, panašus i debesį kamuolys. Jam vis artėjant pamatai, kad tai paukščiai. Jie pakyla, ir būriu smenga žemyn, tada vėl kyla... Išvysti jų sparnus, kojas, o jei pasiseka – patai ir išraiškingą paukščio žvilgsnį. Taip didingai išskleidusios sparnus pro mane šį pavasarį praskrido kregždės. Nardydamos ore, nusileisdamos ir pakildamos kregždės, pralėkė pro mane ir dingo už miško.
Pasaka, kurią tau paseksiu, bus apie kregždutę. Perskridusi per pievą, per mišką kregždutė išvydo taip ilgai nematytus namus. Mažoje miško aikštelėje buvo įsikūrus sodyba. Sodyboje buvo šulinys, tvartas, mažas, tvarkingas namukas, o netoliese buvo ežerėlis kuriam vasarą plaukiodavo laukinės antys. Tvarto pastogėje kregždutė turėjo lizdelį. Nedidelį, bet užtat jaukų ir šiltą. Jame tupėdama galėjo matyti visą kiemą. O kieme jau virė gyvenimas. Ožkos viena už kitą garsiau mekeno, arklys trypinėjo iš džiaugsmo. Niekas neliko tvarte, visi skubėjo džiaugtis pavasariu. Išvydę parskrendant kregždes, gyvūnai tiesiog pašėlo. Gaidys sukokorykojo, arklys garsiai sužvengė, žąsis linksmai suplasnojo sparnais. Visi pajuto, kad pavasaris jau čia.
- Koks nuostabus gyvenimas! - džiaugėsi kregždutė. - Aš turiu savo gūžtelę, čia visada būsiu!
Vasara pasitaikė kaip niekad nuostabi. Dienos buvo karštos ir laimingos. Kregždutė džiaugėsi. Dažai nulėkdavo į pievą aplankyti besiganančių arklių ir karvių, kurie net naktį mielai praleisdavo lauke. Žąsis išperėjo net septynis žąsiukus! Visi kaip vienas - mielučiai, gražučiai, švelnučiai. Varnos pranašaudavo, kad šiais metais bus puikus kviečių derlius, o arklys mielai joms pritardavo. Tik vienoms avims buvo karštoka su vilnoniais kailinėliais, bet ir jos stengdavosi skųstis kuo mažiau.
Vieną vakarą kregždutė stebėjo dangų nusėtą žvaigždėmis. Kregždutė žavėjosi pilnut pilnutėliu žvaigždžių dangumi. Rugpjūtį dangus visada būna nuostabus. Kregždutės akis patraukė tvarto link traukiantys trys tamsūs siluetai. Tik geriau įsižiūrėjusi kregždė suprato, kad tai karvės. Įeidamos į tvartą karvės prasilenkė su šunimi.
- Sveikos, karvutės. Jau į tvartą traukiat? - linksmai suamsėjo šuo.
- Taip, šuneli, tenka traukti. Pievoje jau žiogai čirpia - pirmieji rudens pranašai. Ir žolė nebe tokia sultinga ir skani. Žemė pamažu atšąla, sušąlam begulėdamos. Tik nesakyk kregždutėm, kad jau ruduo vasarą veja, išskris jos ir paskutinio džiaugsmo nebeliks.
Kregždutei suspaudė širdelę. Taip, vasara baigiasi. Kodėl visada vasara prabėga kaip nuostabi, laimės ir džiaugsmo akimirka? Vasara tik akimirka... Nebus Pietuose nei dangaus, tokio vaiskaus kaip čia, nebus ir draugų, kurių į nieką pasaulyje neiškeistum. Liūdnų ir slegiančių minčių apimta kregždutė užmigo...
Rugsėjo pirmąją išskrido pirmosios kregždės. Tos, kurios labiausiai bijojo žiemos. Visi tvarto gyventojai mojo joms tol, kol jos visai išnyko dangaus mėlynėje. Rugsėjo pradžia pasitaikė saulėta ir pakankamai šilta. Visi dar džiaugėsi paskutiniais vasaros spinduliais. Jiems užgesus išskrido dar vienas kregždžių būrys. Tik šįkart niekas nebemojo, nes žinojo, kad joms jau laikas skristi, nesvarbu kas bebūtų. Tačiau vis tiek, visi buvo nusiminę ir prislėgti savų, liūdnų minčių.
Medžiai pamažu metė lapus, žolė po truputį gelto. Saulė pasirodydavo retai ir šykščiai paberdavo saujelę spindulių. Oras vis labiau šalo. Tada išskrido paskutinis kregždžių būrys. Liko tik viena kregždutė. Tarsi kviesdama saulę skraidė padebesiais virš ištuštėjusio kiemo.
Vieną vakarą tupėdama savo gūžtelėje kregždutė stebėjo belapius medžius ir sunykusią žolę. O kokia ji buvo vasarą! Visus taip žavėjo ir linksmino... „Viskas. Vasara baigiasi. Rytoj skirsiu į Pietus“ mąstė kregždutė.
Anksti pabudusi kregždutė jau ruošėsi atsisveikinti su visais, tačiau jai sutrukdė atbėgęs ožiukas.
- Bee, kregždut. Vakar karvė atsivedė veršiuką. Gražus be galo. Ir karvė kviečia tave ateiti į krikštynas.
Kregždutė nudžiugo. Liūdnas mintis išblaškys, pralinksmės. Snapeliu surinkusi paskutinių apvytusių žolelių ir žiedelių puokštelę kregždutė nulėkė pas karvę.
O ir krikštynos puikos pasitaikė. Vištos vis veršiuką gyrė, avys linkėjo protingam užaugti, arklys avižų atnešė. Visi bent trumpam pamiršo vis labiau artėjančią žiemą...
Grįžusi į savo namelius kregždutė pagalvojo, kad ir kas bebūtų, skirs rytoj į Pietus ir niekas jos nebesulaikys. O ryte jos sulaikyti niekas net nebandė. Nes iš dangaus jau leidosi pirmosios snaigės. Lengvas sniego šerkšnas jau dengė žolę, medžių šakas. Kregždutė šiek tiek išsigando, kad taip ilgai užgaišo ir, kad žiema gali ją užklupti kelyje. Tačiau drąsiai išskleidė sparnus ir nuskrido miško pusėn. Liūdna darėsi paliekant namus, ir mintis, kad sugrįš čia kitą vasarą negelbėjo. Kregždutė skrido virš miško. Plikos medžių šakos mojo tarsis atsisveikindamos, o baltos snaigės pamažu krito ant kregždutės sparnų. Kregždutė skrido virš pievos, pavasarį buvusios tokios žalios. O sniegas vis kirto. Iš pradžių mažais trupinėliais, kurie vis labiau virto į didelius ir sunkius sniego kąsnius. Skrendant į Pietus vėjas vis stiprėjo ir vis labiau snigo. Kregždutei darėsi vis šalčiau ir sunkiau skristi. Tačiau ji bijojo sustoti, nes galėjo nebepakilti. Atėjo naktis, o kartu su ja ir stipri pūga. Kregždutė, būgos mėtoma visai pamėtė kryptį, sniegas lipdė akis ir sunkino sparnus. Kregždutė iš paskutiniųjų stengėsi išsilaikyti ir skristi tolyn. Staiga kregždutei pasirodė jog tolumoje išvydo šviesą. Tai nebuvo žvakės liepsna ir ne laužas. Nepaaiškinama šviesa buvo balta ir spindinti, akinančiai šviesi. Šviesa nežadėjo šilumos, tačiau traukė ir ramino. Kregždutė suplasnojo nukratydama nuo sparnų sniegą ir pradėjo skristi šviesos link. Priskridusi taip arti šviesos, kregždutė pamatė moterį. Ji skleidė tą neapsakomą šviesą. Moteris stovėjo nejudėdama su lengva šypsena veide. Tačiau pūga ir sniegas tarsi jos nelietė. Snaigės skraidė aplink ją, tačiau nepaliesdavo jos odos. Moteris vilkėjo ilgą, baltą, ledo karoliukais siuvinėtą, panašią į nuotakos suknelę. Vietoje rankovių kabėjo, lygūs tarsi krištolas varvekliai. O ant kaklo kabėjo šaltai blizgančių snaigių vėrinys. Moters odas buvo tokia skaisčiai balta, kad net akino. Jos rankos - ilgos ir plonos buvo grakščiai nuleistos. Moters plaukai buvo visiškai balti ir siekė kojas, apmautas stiklinėmis kurpaitėmis. Vienintelius ilgus, baltus plaukus dengė šerkšnas. Ant moters galvos puikavosi blizgančio ir švaraus ledo karūna. Moters akys ryškiai mėlynos ir didelės su juodomis tarsi anglis blakstienomis, su paslaptinga balta ugnele žvelgė į kregždutę. Melsvos lūpos šypsojosi.
Kregždutė nebegalėdama išsilaikyti nutūpė ant moters peties, pasirengus, bet kurią akimirką pakilti, jei tik moteris sujudėtų ar ruoštųsi padaryti ką nors bloga. Kregždutė jautėsi žymiai geriau. Sniegas nebevargino, galėjo pailsėti.
- Kas tu? - vos girdimai sušnibždėjo kregždutė moteriai.
- Aš ateinu po rudens ir išeinu prieš pavasarį, aš išsinešu saulę ir atnešu sniegą savo delnuos, aš tarsi pasaka balta, tarsi sapnas tyra. Aš žiema, - atsakė moteris pelėdos ūkavimą primenančiu balsu.
- Aš labai pavargau... - vos ištarė kregždutė. Miegas svarino jos mažą galvelę, nuovargis lipdė akis.
- Eikš, - tarė žiema. Ištiesusi savo grakščią, baltą ranką, paėmė kregždutę ant delno. Kita ranka tarsi užklojo lengvą ir mažą kregždutės kūnelį.
Kregždutė užmigo. Užmigo, šaltesniuose už šalčiausią ledą žiemos delnuose.