Ar tu gali išmokyti mane
Prieš pusryčius pažvelgt į saulės juoką,
Nupurtyti nuo laikrodžio dėmes
Ir išsivirt gyvenimo, kuris netolsta,

Nuplaut skubėjimo žymes nuo rankų,
Kurios vis ima, stveria, lupa, plėšo?...
Aš nesuspėju pailsėt šitam laike,
Surask man kitą, miegantį pavėsį.

Aš nieko nesuspėju pamatyti,
Net savo veido balų drumzlėse,
Kavos puodelis, laikraštis ir valgis –
Viso gyvenimo pradžia ir pabaiga.

Lekiu gyvent, bet nežinau maršruto,
Blaškausi tarp galimybės „už“ ir „prieš“,
O laiko peilis riekia duonos plutą
Ir kandžiai primena – jau laukia, paskubėk.

Skubu ir prižadu, kad pailsėsiu,
Kad būtinai paskirsiu laiko sau,
Ir vėl išdeginu save per šitą lietų,
Neklausdamas – nei kas už tai, nei kam.

Neklausiu – koks rytoj bus oras,
Neklausiu nieko, nes per daug skubu,
Tu sustabdai ir pasakai: aš laukiu,
O aš nusisuku, nes vėl turiu darbų.

Nereikia teisintis, kad vėl tave pamiršiu,
Greitis labiau nei pinigai apakina,
Tu nestabdai manęs, tik dar kart primeni –
Mylėt ar nemylėti – štai kur klausimas...