Robė man primena mažą buldozerį. Jos vardas tikriausiai vienas tragiškiausių, neskaitant Abrikijaus. Nesuprantu, kurioje šizofrenijos fazėje turėjo būti tėvai, kad pavadintų merginą- Robentrivere. Manyčiau, jie buvo apgailėtini menininkai beviltiškai bandantys išsiskirti. Ir jiems pavyko! Išgarsėjo žuvę absurdiškiausioje avarijoje. Važiuodami vos 30km/h greičiu sugebėjo nusiristi nuo skardžio, nes tėvas besigrūsdamas maxi ledų porcija išsitepė rankas, o jos nuslydo nuo vairo. Bent jau pagaliau sugebėjo padaryti tai, kas apie juos pakankamai garsiai lojo.
Skaudžiausia merginai buvo, kai jos tėvų žūtį parodė idiotiškiausių gyvenimo situacijų laidą, o viską dar paaštrino nevykęs Mato juokelis:
- Klausyk, Robe, gal tavo tėvai labiau norėjo turėti šunį, kad tave taip pavadino?
- O tavo gal labiau Matlankį??

Štai Matas niekad nebandė išsiskirti. Jis ir taip atrodė, kaip didelis vaikščiojantis kuriozas, o dar visiems gyrėsi, kad yra tikrų tikriausias danas.
- Jūs danai gražūs kiaulės, - nesusitvardė Robė.
- Taip, mes gražūs, kiaule!

Tik tada kai iš paskutiniųjų garsiai nusikrenkščiau, atrodo, šie du briedžiai ėmė suvokti, kad jie abu neša mane, velka už rankų mano sunkią kūno artileriją į kiemą.
Jau gerą pusmetį nekalbu, bet nelaikau tai tragedija, tik šiaip kitokios spalvos nesusipratimu. Man gera, kad jie ateina manęs lankyti beveik kasdien ir aš žinau, kad čia lankysis tol, kol jaus kaltę. Dar žinau, kad gausiu gerą dozę palaimos išvydus Robės ir Mato nuoširdų džiaugsmą, kad pagaliau tariu frazę. Vaidinti suluošinta mane išmokė meksikietiški serialai ir kaimietiški kebabai. Pastarųjų suvalgius luošumo jausmas apninka greičiau nei skalbyklė baigia savo programą.
Mes trise visada buvome laikomi keistuoliais. Tiesiog potencialios tetos šizofrenijos aukos. Šžudiškai šmaniakai šu kareiviškais sšbatais ir kitokių rūšių paranojikai. Nemanau, kad buvome rūšiniai, tik šiaip mišrūnai. Dvi poetizmo pritvinkusios patelės ir vienas archaiško gyvenimo būdo puoselėtojas. Tądien tapome šaudymo seanso aukomis, nes kai tau kažkas šauna į galvą, tai dažniausiai būna koks ne itin teigiamo pobūdžio poelgis. Šįkart šovė iš nedidelio žibintuvėlio dydžio šautuvo ir visgi jeigu pamąstant – tai daug geriau, kai galvoje įsižiebia, nei šauna.
Tai turėjo būti kultūringa, poetiškai adaptuoto jaunimėlio avantiūra. Apvyniojome Mato kojas senomis komjaunimo tiesomis ir leidome pasivaikščioti gatvėmis seimo rinkimų dieną. Ši provokacija liko tikrai nenusisekus. Niekam nerūpėjo vaikėzas, atsiraitojęs senus žurnalus. Todėl nuo galvos iki kojų (ir atvirkščiai) į tas tiesas pasinėriau ir aš. Žygiavome tiesiai į miesto branduolį skanduodami kažką panašaus į – „Mes už bikini zoną Šiaurės Korėjoje! “. Ir vėl kažkas pašovė Matą, neatrodė, kad tai buvo teigiamoji įsižiebusi mintelė, nes jis griebė žiebtuvėlį ir padegė mano šventinį kostiumą. Pasileidau rėkdami nuo panikos. Kaip ir turėtų atsitikti pilnam dramatizmo seriale mane nuteškė mašina, neee ten buvo visas tankas, bent jau atrodė kaip po žiauraus karo. O po to nieko nuostabaus – mus supakavo. Matą ir Robentrivere įgrūdo keliems mėnesiams, o aš čia tūnau jau gerą pusmetį. Atseit negaliu atsigauti po šoko, atseit pora smegenų vingių išsitiesino, atseit esu neveiksni. Bet čia neblogai, pripratau prie vaistukų, o ir kūrybinės erdvės tada atsiversia platesnės.