Nuskambėjo skambutis į pamoką.Aistė bėgo kiek tik galėjo.Širdies gilumoje ji nelabai norėjo pavėluoti.Mergina ir taip bėgo iki mokyklos.Jos kojos buvo pavargusios.Aistė bėgo, bėgobėgo...
-Oi!-sušuko mergina atsitrenkusi į kažką.
-Atsargiau,-atsakė vaikinas,kuris ir buvo tas kažkas.
Iš Aistės rankų iškrito knygos.Ji greit atsitūpė ir pradėjo rinkti jas.
-Leisk padėsiu,-pasisiūlė vaikinas.
Rudaplaukė pakėlė akis.Ji išvydo kažką nepaprasto.Ji nežinojo ar tos mėlynų akių gelmės, ar varno sparno juodumo plaukai, ar veidą puošianti Jo šypsena ją taip pakerėjo.Kelias akimirkas ji stovėjo netekus žado.Aistės širdyje prisipildė begalės džiaugsmo.Ji žiūrėjo į vaikiną, it jis būtų pats Dievas.Merginos širdis atšilo.Žaliaakės širdis pajuto kažką nepaprasto.Kažką kas sušildo širdį.Kažką, kai nori šaukti, rėkti, klykti... Myliu...
Aistės širdyje tik tris kartus buvo apsilankęs Toks Džiaugsmas.Pirmą kart-kai mergina gimė. Antrą kart-kai mama jai nupirko mažą  lėlytę(tada Aistės mama ją įteikė su meile).Trečią kart-tai dabar.Dabar,kai Aistė išvydo jos Sergėtoją, jos Angelą, jos Meilę...
Vaikinas pasilenkė ir paėmė knygą.Jis įteikė ją Aistei,kuri vis dar stovėjo be žado.
-A...Ačiū...-šiaip ne taip išmekeno mergina.
Vaikinas šyptelėjo.
Aistė nubėgo prie fizikos kabineto durų.Ji nė kiek nenorėjo eiti ten,bet jai reikėjo.Greit ir vėl pasigirdo rūstus mokytojos balsas:
-Aiste, ir vėl pavėlavai į pamoką!

Visą dieną Aistė vaikščiojo kaip lavonas.Per pamokas svajodavo apie Jį.Per pertraukas vaikštinėdavo iš kampo į kampą, lyg ieškodama Jo.
Kvailys su visiškai nepriderintu mėlynu megztiniu ir dar akiniuotis!-štai ką būtų pasakiusi Aikštingoji Princesė. Bet ji buvo įveikta Mažosios Fėjos.Fėja,nors ir su kruopele Aistės širdies,užėmė visą širdį.Princesei beliko tik pasitraukti,kai Fėja liepė širdžiai suminkštėti, pereit iš begalinio ledynmečio.
-Aiste,-sušuko Simona per vieną pertrauką pastebėjus Aistę.
-O, labas,-sumurmėjo ši.
-Ko tokia nusiminus?-Sima gerai pažinojo Aistę,
-Sutikau...Sutikau kaiką....
-Ką?-paklausė Sima.
-Džiaugsmą ,Sergėtoją, Angelą...-nugrimzdus į savo mintis sumurmėjo mergina.
-Ką tokį?-Sima buvo nustebus-juk Aistė visą laiką neturėjo tokios meilės.
Aistė papasakojo savo draugei apie Jį(ir žinoma, nepagailėjo visokių komplimentų).
-Ir tu nė nežinai jo vardo, o jau myli jį!-nusistebėjo Simona.
-Vardas nesvarbus...-atsiduso Aistė.
-Aiste, juk tu pati puikiai žinai, kad tai tik susižavėjimas,-bandė gelbėt(bent jau ji pati taip manė) Aistę nuo nelaimių jos geriausia draugė.
-Aš nesakiau, kad myliu, bet ir nesakiau, kad tai tik susižavėjimas,-ginčijosi mergina.
-Juk tu pati sakei:Meilės nėra, yra tik susižavėjimas,-bandė įtikint Simona.
-Kada?-visiškai viską užmiršusi pasakė Aistė.
-Visą laiką!-supyko geltonplaukė Simona.
-Nenusišnekėk,-žvelgdama į tolį suprunkštė Aistė.
-Aiste, atsipeikėk,-mosikavo ranka geltonplaukė.
-Atsipeikėjau...-neaiškiai ištarė mergina(nors nelabai priminė, kad ji būtų atsipeikėjus).
-Ach, Aiste,-atsiduso Simona ir nubėgo tolyn.
Aistės mintys sukosi tik apie Jį.Ir taip kelias savates.Aistė per pamokas nieko nevaikdavo,tik galvodavo apie Jį.Mergina norėjo susitikt su Juo dar kartą.Norėjo dar kart pažvelgt į tas mėlynas akis,juodus plaukus ir jo mielą veidą.Ji buvo įsimylėjusi iš pirmo žvilgsnio...