Pasisekė, buvau spermatozoidas
mažam laše su tūkstančiais kitų,
tik jam vienam pasisekė, atrodo,
pasiekti tai, kiti paliko už ribų.

Dėl Dievo užgaidos užsimezgė gyvybė,
kamieninių ląstelių atmaina,
keturiomis šliaužiau pasaulin, kol išvydau
ir pats išmokau plaukt upe.

Vaikystė pasakų krantuos pražuvo,
ji nuplaukė žemyn su pieno upeliu,
po to stengiausi plaukt prieš srovę,
kad upė nenuneštų pasroviui.

Amerikietiškais kalneliais skridinėjau,
dusau be oro sūkuriuose po kriokliais,
kol upė paskandinti pagailėjo,
į krantą išmetė su palaužtais sparnais.

Gyvenimo tiesų dar neišmokau,
nes Don Kichoto sielą aš turiu,
bet suprantu, kad bus tikrai sunkoka
įbristi į tą pačią upę du kartus.