Rikiavomės vorele visi,
tokie bespalviai ir lengvučiai –
skubėjom kurt save.

O pakeliui kapojo mus
į dvi dalis lygias.
Minėjo –
laukia išbandymas, nulemsiantis,
ar grįšime namo, ar kartu...
Tada mus atskirai ir pažymėjo –
uždėjo štampus ant širdžių.
Deja, tavojo nenužiūrėjau...

Užuodžiau aštrų minties kvapą.
Patiko. Įtraukiau dar giliau.
Kaip keista – pirmąkart užuosti...
Prigyja nuovoka ir įžvalgumas,
tolerancija, baimė, savarankiškumas.
Siurbiau, ką tik pavyko. Daug nemąsčiau.
Vis tiek pravers beieškant tos pilnatvės,
kur ką tik netekau.

Pasibaigė Ten įžanga keista.
Čia prasidėjo pirmoji mano valanda.
Ir šiandien dar menu
neįprastą jos tvaiką,
lyg kokių nežemiškų klijų...
Minties aš briauną apčiuopiu,
gal nekokybiškai šį gyvenimą
prie manęs prilipdė
kas?
Atsakymas – tik kita aš –
Tu.