Įvykęs sprogimas, akimirką ištaškė toje vietoje susikaupusį vandenį ir nutraukė kelias “šaknis”, kurias švystelėjo į orą. Kol pats mėginau išsilaisvinti,  kad ir koks vikrus bebūčiau, tačiau netrukus  rankas surakino dar tvirtesni pančiai. Sutvėrimas mane tiesiog švystelėjo  kadaise pastebėto keisto laivo link, kuris dabar buvo gerokai arčiau nei maniau iki šiol. Priblokštas permainingų įvykių spėjau sureaguoti į tai, kad  skriejau to tamsiai rudo laivo denio link. Skrydžio metu pančiai atsileido, kol galų gale pasijutau niekieno nevaržomas. Bet tai truko labai trumpą laiko tarpą.
Atsipeikėjau nežinia po kiek laiko. Laikrodžio neturėjau, tačiau  aplinkui vyraujanti aklina tamsa liudijo, kad  galėjo prabėgti ne mažiau kaip trys ar keturios valandos planetos laiku, turint omeny tą faktą, kad planeta apie savo ašį apsisuka  per  šešioliką valandų, o diena  tetrunka apytikriai vos aštuonias valandas. Kuomet įvyko tas nelemtas susidūrimas su kaspinais – šaknimis, diena  jau ritosi vakarop. Dabar, ko gero,  buvo pats vidurnaktis. Matyt dangų dengė tirštos ūkanos, nes nesimatė  nei žvaigždžių, nei aštuoniolika  tos planetos mėnulių...
Konstatuodamas, tai, kad  dabar nėra diena, stengiausi susiorientuoti kur atsidūręs. O buvau išsitiesęs tirštoje ir klampioje masėje. Tamsoje neįžiūrimais syvais buvo apkibusios ir rankos, ir kojos. Kadangi gulėjau (visa laimė, kad ne veidu į žemę, nes seniai būčiau uždusęs), todėl stengiausi skubiai atsistoti. Tik dabar pajutau skausmą. Skrydis, regis, man nebuvo į naudą: kūną maudėjo, o galvą velniškai sopėjo. Į burną taikėsi įlysti kažkokie varlių kurkulus primenantys sutvėrimai. Skonis buvo šleikštus, todėl vos neapsivėmiau.
- Velnias, - nusispjoviau ir  pamėginau atsistoti.
Matyt vis dar tebebuvau laive, nes pagrindas, ant kurio stovėjau šiek tiek lingavo. Kažkur, gal už bortų išgirdau vandens teliūskavimą.  Kadangi nejutau jokių vėjo gūsių (jei būčiau atvirame ore būdamas be šalmo veidu tai tikrai pajausčiau), susidariau nuomonę, kad stovėjau ne atvirame keistojo laivo denyje. Matyt buvau uždarytas kajutėje arba paprasčiausiame krovininiame triume.
Nugalėjęs bet kokį nepasitikėjimą  apsičiupinėjau skafandrą, norėdamas įsitikinti ką turiu, ir ką praradau.
Iš amunicijos ir pagalbinių daiktų neliko nieko gero. Galėjau pasidžiaugti radęs žibintą, atominį žiebtuvėlį ir menką paralyžiuojančias adatas laidantį pistoletą. Tiesa, purvinoje striukės – liemenės kišenėje apsidžiaugiau suradęs keletą mikrogranatų bei nedidelį lenktinį peiliuką, kuris vargu ar galėjo kuo pagelbėti.
Bet nebuvau nusiminęs. Atgavęs drąsą, žengiau link artimiausios sienos ir susidūriau su netikėtu atradimu. Siena, kurią paliečiau rankomis,  priminė visiškai nenužievintą ir visiškai neobliuotą milžinišką medį - nebuvo jokių mano supratimu lentų arba rastų. Palietus pirštais (pirštines kažin kur buvau praganęs) ta siena  dirgino odą taip, lyg ja tekėtų silpna elektra.
Aptikęs sieną palengva žengiau palei ją, klampodamas tais grindis dengiančiais syvais. Bet netgi turėdamas žibintą nepastebėjau priekyje buvusios kliūties.  Paspardęs kojomis netrukus labai nustebau supratęs, kad čia kėpso  kažkokia purvina kuprinė. Tik apžiūrinėjęs radinį suvokiau, kad čia ne kiekno kito, o mano pačio daiktai.
Atradimas mane ir pradžiugino, ir nustebino. Labiausiai pritrenkė žinia, kad  kuprinėje išliko beveik visa ten sudėta amunicija ir ginklai išskyrus kažkada panaudotą paralyžatorių,  ir keletą kitų. Taip pat nebebuvo ir to peilio, kuriuo tuokart bergždžiai mėginau pasipriešinti ir prakiurdyti nelemtas mane apnikusias ataugas. Tačiau net ir turimų daiktų pakako, kad pasijausčiau tikras, kad nugalėsiu, o žiūrovai, ilgai laukę naujų mano nuotykių pagaliau pamatys naujus vaizdus, nes dabar, ko gero, jie laukė nesulaukė sekančios realybės šou dalies, o laidos organizatoriai rovėsi plaukus neišmanydami ką daryti, nes (konstatuoju) kameros, regis nefilmavo manęs, antra – buvau tamsioje ir, regis, uždaroje patalpoje, kur  veiksmo – nulis.
Nusiraminęs užsimečiau nežinia kokioje šlykštynėje išmirkytą kuprinę ir ketinau keliauti į nežinią.
Vieta, kuri mane supo pasirodė esanti pakankamai erdvi – jokiu būdu nepriminė ankštą kajutę ar kamerą, jei tie nežinomieji mane pamėgino izoliuoti. Beklaidžiodamas suradau  siaurą praėjimą. Pasišvietęs ir apčiuopęs rankomis, suvokiau, kad anapus tos landos yra nedidelis koridorius. Prašviesėjusią nuotaiką subjaurojo netikėtai užgesęs žibintas:
- Po velnių, koks čia “trantas”!
Nusispjovęs ir dar riebiau nusikeikęs įgrūdau nebenaudingą daiktą į kuprinę, vildamasis, kad po kurio laiko jis vėl pradės šviesti, nes taip tikrai yra buvę. Ypač per paskutinį šou, “Magiškoji ir laukinė Markneso planeta”. Tuomet klaidžiodamas  tamsiu kanjonu ir aklinai užtamsintais urvais beveik pastoviai knebinėjausi su dažnai gęstančiu žibintu.
Nieko neįžiūrėdamas grabaliojau rankomis mėgindamas išsiaiškinti kokia ten vieta, kurią spėjau įsivaizduoti kaip koridorių. Vyliausi, kad bus kas nors panašaus į laiptus, jei šie tik nebus  supuvę nuo čia tvyrančios drėgmės. Bet jau po keletą minučių paaiškėjo, kad siaura kaip rankovė patalpa tėra tik viena niekur nevedanti aklavietė. Pagalvojęs  apsigręžiau ir surikau, keikdamas save už užmaršumą. Pasirodo, kuprinėje buvo dar vienas daiktas, kurį galėjau panaudoti ir kaip ginklą, ir  kaip savotišką lempą. Atrišęs mazgelius ištraukiau    automatinį pistoletą su naktinio regėjimo taikikliu. Pro jį buvo galima puikiai įžiūrėti  priekyje esančius daiktus.
Kimiai nusikeikęs ir nusiuntęs kuo toliau visus esamus ir įsivaizduojamus priešus įjungiau savo “pistoletą – žibintą”...