Manęs jau nebeliko –
verkiančiais klavišais tapau,
stygas išdavęs
dar sugrįžt žadėjau.
Aidintys garsai užkimo.
Liko
tuštumoj brūkšnys,
tuščiu garsu atšokinėjęs.

Net miegas jaučiasi išduotas –
vagia jo sapnus,
kai silpnos akys galvą nusvarina,
glaudžiasi į rimstančius trapius pečius
rankas vairuoja
į sunkų skambesio laukimą.

Į šaką, liūdinčią senam lauke,
be rūpesčio žvalgaisi –
šiandieną šalta. Ar meluoti? Ne.
Nors virpi tu belaukdamas,
ar vėl užeisiu.

Garsai be saulės purvini –
nedžius juk stygos.
Kelkis.
Medžiok mane.
paslėpsiu klavišus delne –
atimki juos ir ryto muziką prikelki.