-Aiste!Aiste!-iš gretimo kambario girdėjosi šūksnis.
-Ko reikia?-taip pat sušuko Aistė.
-Ateik,Aiste!Ateik!-vėl šaukė.
Mergina išsiropštė iš lovos ir nukulniavo į mažojo broliuko kambarį(jis irgi šaukė).
-Ko reikia?-dar kartą pakartojo Aistė.
-Žiūrėk,Aiste-koks gražus eilėraštis,-Alanas(toks buvo broliuko vardas)parodė pirštu į eilėraštuką,kuris puikavosi jo knygelėje.
-Nesąmonėms neturiu laiko,-atkirto penkiolikmetė.
-Bet jis apie tave.
-Apie mane?-nustebo mergina.
Aistė greit griebė iš Alano rankų knygelę ir perskaitė pirmąjį posmą:
                      Aistė lepūnėlė

Aš mergaitė lepūnėlė
Kas man medžiai,kas man gėlės,
Be tėvelio,be močiutės
Man sunku daržely būti.

                                                                                

Aistės veidas išbalo kaip kreida.Ji perskaitė tik pirmąjį posmą.Tuo tarpu Alanas tiesiog springo iš juoko.Springo,kol...Aistės veidas nepasidarė raudonas ir ji perplėšė per pusę Alano knygelę.
-Aš pasiskusiu mamai...-bliovė berniukas.
-Na ir skųskis-man tas pats,-atšovė rudaplaukė ir trinktelėjo durimis.
-Mama...Mama...-už durų dar girdėjosi septynmečio verksmas.


-Aiste,ko perplėšei Alano knygutę?-po kelių minučių pro duris įsiveržė mama.
Mergina tylėjo sučiaupus lūpas.
-Kartoju-kodėl perplėšei Alano knygelę?-vėl paklausė mama.
Aistė ir toliau tylėjo.
-Aiste,kas tau?-mama prisėdo prie Aistės.
Mergina tylėjo.
-Aiste,-bandė apsikabint mama,bet Aistė neramiai pasimuistė ir ištrūko iš glėbio.
Mama išėjo.
Aistė visą laiką galvodavo,kad tėvai ja nesirūpina.Bet ji klydo...Tėvai dažnai bandė merginą apsikabint,paguost,bet Aistė ištrūkdavo iš saugančio glėbio.Ji jau buvo įpratus prie gilios vienatvės.Nors kartais ji taip spaudė širdį...Aistė darkart pažvelgė į veidrodį.Ne veltui jis buvo vadinamas veidrodžiu.Žaliaakė pamatė per jos skruostą bėgančią ašarą.Ašara lėkė greit,lyg nenorėdama ilgai kur nors užsibūt.Jai buvo geriau mirt negu ilgai riedėt...

Buvo šviesus vidurdienis,kai Aistė išėjo iš savo kambario.Iš virtuvės ji užuodė blynų kvapą.Nors mama gamindavo retai, gamindavo labai skaniai.Alanas džiaugės,kad galės pavalgyti skaniųjų blynų,tad labai nekantravo.
-Mamyte,mama,paskubėk,-berniukas vis trynės apie viryklę.
-Tuoj,palauk,-ramino mama.
-Bet aš taip noriu valgyti...-nerimo Alanas.
-Jau greit gausi,-sakė mama.
Aistė įėjo į virtuvę.Ji apsidairė aplink-viskas taip kaip ir buvę,jokių pokyčių jos gyvenime.Net ji nesikeičia.Jos charakteris nesikeičia-ji tokia pat aikštinga ir drąsi(pernelyg).Aikštingoji princesė jau baigia užvaldyt jos širdį.Aistės gerumas blanksta ir nyksta.Mažosios Fėjos,Svajonių Pasaulio Valdytojos,Aikštingosios Princesės Didžiausios Priešės,Aistės Gerumo Įkvėpėjos jėgos silpsta ir silpsta....