Rytas. Septintą valandą žadintuvas ,,uždainuoja“ seną gražią dainą: “Maži jausmai prašo valgyti, gerti, miegoti. Dėvi ryškiais rūbais, spalvotais  kaklaraiščiais. O didelis jausmas...“ Tai signalas, jog reikia ropštis iš lovos, nes metas į mokyklą.  Į mokyklą, kur mano mažieji jausmai yra okupuojami kitų, ,,didelių“ jausmų. Tų, kurie dėvi juodus kostiumus, įsisegę prašmatnias sages, po dažais paslėpę savo  tikrus veidus, o svarbiausia - nemėgsta mažų, spalvotų jausmų.
Lėtai maudamasi  ką tik nuo radiatoriaus nuimtas dar šiltas kojines galvoju: ,,Šiandien penkios pamokos, per tris turėsiu atlaikyti ,,didelių“ jausmų priešiškumą, o per kitas dvi būsiu laisva...“
Lėtai užrakinu duris ir tingiu žingsniu, lyg tyčia norėdama pavėluoti, einu į stotelę. Pakeliui lyg maršrutiniu autobusu ,,pravažiuoju“ pro visus savo gyvenimo tarpsnius. Ir dar nespėjusi nueiti pusės kelio  padarau išvadą: ,,Dabar mano jausmų autobusas stovi sielvarto stotelėje.“
Pirmoji pamoka. Šiek tiek pavėlavusi nedrąsiai įeinu į klasę. Kaip visada dvidešimt piktų, pavydžių, ironiškų žvilgsnių ,,bėginėja‘‘ ant mano drabužių, plaukų, batų... Ausis pasiekia nemalonūs, dar piktesni žodžiai. ,,Bent jau šitie ,,dideli jausmai“ galėtų nemokėt kalbėt, – truputį pasvajoju. - Trys pamokos po keturiasdešimt penkias minutes... Pakankamai, kad pakenktų mano mažiesiems jausmams...‘‘- nesiliauju galvojusi.
Šiandien klasėje analizuojame novelę ,,Įveikti save“. Įdomu. O kas būtų, jei įveikčiau save ir prabilčiau?
,,Didelių“ jausmų savininkai drąsiai išsako savo poziciją, diskutuoja. Tačiau aš jaučiu už nugaros sėdinčio bendraklasio į pakaušį įbestą žvilgsnį ir  garsų šnopštimą.  Todėl žvelgiu į tolį ir apie novelę mąstau tyliai. Tik netikėtai užgirstu klausimą.
Ką norėtum įveikti tu? – pasidomi mokytoja.
Klasė nutyla ir dvidešimt degančių žvilgsnių nukrypsta į mano pusę. Spengianti tyla.
,,Norėčiau įveikti savo jautrumą, norėčiau įveikti svetimus, piktus jausmus, kurie neleidžia man laisvai elgtis ir nuolat primena mano silpnumą. Norėčiau įveikti storosios klasės mergaitės antipatiją man, norėčiau įveikti  tos pasipūtusios, arogantiškos  bendraklasės pavydą. Tos ilgakasės mergaitės  meilikavimą ir melą...“  Tačiau mano mintys kalba tyloje, tik man. Žinoma, ironiškas šypsenas dar galima iškęsti, bet visai nevykusias replikas atremti sunkiau. Drąsa dingsta  pirmutinė. Rodos, mintis ir jausmus kažkas sugeria. Jie dingsta kažkur...
Berniukas, sėdintis už nugaros, kvėpuoja vis tyliau, įdėmiai laukia, kada prabilsiu. O klasė jau šurmuliuoja.
-  Nežinau, - tyliai ištariu.
Klasėje nuvilnija šurmuliukas, o berniukas vėl atsigauna - pradeda šnopuoti garsiau.
Eilinį kartą įvyko  jausmų okupacija. Gal ir gerai, kad  šiandien patylėjau. Mintimis pasidalinsiu su draugais, kurių jausmai irgi ,,maži“. Rytoj pasistengsiu prabilti, sukaupsiu drąsą.
...Vėl rytas. Septintą valandą žadintuvas ,,uždainuoja‘‘: ,,Oooo, šešėlyje taip saugiau, atsiminimus saugau...‘‘