Teko daug kalbų girdėti apie estetiką, ir aš išties negalėjau „susigraibyti“, kas man yra grožis. Bet bėgant metams manoji grožio samprata pradėjo kristalizuotis, įgauti apčiuopiamus, tiesa, dar labai neryškius kontūrus. Kažkiek tai padėjo suprasti fotografija ir prisiminimai.

Kiek pamenu, mūsų namai niekada nebuvo tvarkingi. Visada prišnerkšti. Visur mėtosi drabužiai. Daugiausia drabužiai. Šiukšlės – saldainių popieriukai, žaislų nuolaužos, maisto likučiai, nešvarių indų krūvos – kiek vėliau. Tačiau, kai nukeliauju dar giliau į atmintį, suprantu, jog mes gyvenom visai gražiai ir tvarkingai, neprisimenu suverstų namų. Mano mama visai gerai tvarkėsi, o tie sujaukti namai iš vėlesnių prisiminimų, tai grynai mūsų, vaikų nuopelnas. Ir nėra čia ko mamos kaltinti.

Prisimenu didžiajame kambaryje stovėjo apvalus medinis stalas. Senas, dažniausiai užtiestas staltiese. Tame kambaryje dar buvo lova ir spinta, ir nedidelė sekcija. Dalis virtuvės atskirta užuolaida, ten buvo mūsų su broliu lovos, viena jų vadinosi „tapšanas“. Tiek ir tebuvo tų gyvenamųjų kambarių. Dar buvo „šaltoji“, ten stovėjo elektros skaitliukai, buvo kaupiami nauji indų servisai ir kiti nupirkti daiktai, čiužiniai. Šaltosios durys vedė į sodą. Tos durys buvo labai smagios. Mes, būdami vaikai, labai mėgom žaisti šaltojoje ir šmirinėti pro tas duris.

Namas buvo dviem galais. Kitas namo galas buvo negyvenamas. Jis buvo apgriuvęs, kai kurie jo langai suskilę, išdužę. Abu namo galus jungė priemenė. Priemenės, kaip ir kitų kambarių grindys, buvo nedažytos arba išblukusios. Mama trindavo jas su mediniais šluotos ražais. Priberdavo sklalbimo miltelių, viena koja prispausdavo ražus ir trindavo. Paskui šlapiu skuduru nubraukdavo ir iššluostydavo. Baltos lentos imdavo šviesti, o kambariai kvepėdavo, ypač vasaromis. Pro langus šviesdavo saulė, o ant stalo būdavo pamerkta laukinių arba senų sodo gėlių.

Mama vieną kartą buvo padariusi pyragą: kažkaip susluoksniavo varškę su sausainiais. Jis buvo labai saldus, per saldus, ir priminė stebuklą: pirktinį pyragą. Davėm jo paragauti tėvui. Mama nedrįso pasakyti, kad darė pati, tai pasakė, kad pirko. Tėvas pyragą sviedė į žemę, pyrago trupiniai nuriedėjo kas kur, į kambario pakraščius.
- Mama pati padarė, - tarė brolis.
Mes verkdami rinkom nuo žemės trupinius ir savo liūdniausią gyvenime akimirką kišom juos į burną. Mama pyragų daugiau nebedarė.

Buvo ir baisių akimirkų. Visą dieną kruopščiai tvarkiau didijį kambarį su apvaliu stalu, sudėjau tris sluoksnius servetėlių, o ant viršaus – dovanų popieriaus. Pamerkiau gėlių. Tvarkiausi tvarkiausi... Norėjau perkelti tėvo švirkštą nuo siuvimo mašinos į sekciją, bet jis man iškrito iš rankų ir sudužo. Vakare tėvas norėjo susileisti vaistus ir kai sužinojo, jog švirkštas sudužo, pablūdo. Jis pradėjo šaukti ir mėtyti į mane visokius daiktus, taburetę, būtų mane užmušęs, jei ne mama. Ji atsistojo tarp tėvo ir manęs. Tėvas taip draskėsi, šokinėjo, jog prasidūrė pakaušį į lubose įkaltą vinį. Jis atsitokėjo vėsiam kraujui pradėjus tekėti per veidą, tik čiupt čiupt, ir nurimo. Man buvo kokie šešeri. Nežinau, nuo ko jis leidosi vaistus, nuo širdies ar nuo nervų.

Gaisras prasidėjo šaltojoje. Nuo mūsų paliktos degtukų kibirkšties patalai, matyt, ilgai ruseno, o paskui ugnis įsiliepsnojo ir apėmė visą namą. Taip mes buvome išmesti iš pačio Dievo užančio. Tai buvo vaikystės rojaus pabaiga.

Mes bėgome iš ugnies apimto namo. Bėgdama aš apsimyžau. Galėjau ir neapsimyžti, bet apsimyžau. Aš nepykstu ant ugnies, kad ji sudegino mūsų namus, drabužius, daiktus. Ji atėmė iš mūsų vaikystės sodą, atskyrė mus nuo draugų, viską užbrėžė vienu lygiu brūkšniu, pro kurį prasibrauti nebuvo jokių šansų. Ugnis sutraiškė mane ir vėl kūrė iš naujo. Iki gaisro buvau tokia šauni: turėjau rūbų ir papuošalų skrynelę, buvau pavyzdinga ir gerai mokiausi. Mokėjau puikuotis ir niekas manęs nekankino, buvau savimi patenkinta mergiotė.

Mums davė drabužių, indų, nupirko mokyklinių priemonių, priglaudė kaimynai. Prisimenu po gaisro į klasę atėjau gėlėta gelsva suknele su švarkeliu be rankovių. Jaučiausi graži ir nelaiminga. Dar nežinojau, kad viskas yra pasikeitę. Tą pačią dieną supratau, kad suknelė bjauri, o aš – apgailėtina. Be savo tinklinių basučių su kulniuku, be neplisuotos uniformos ir be treningų iš Karpatų. Tikriausiai nuo tada supratau simbolinę daiktų reikšmę.

Mes su Nijole apžiūrinėjome papuošalus iš jos dėžutės. Sakau, ir aš tokį turėjau, ir tokį turėjau, ir va šitą. O Nijolė pasakė:
- Na, ir kas, kad turėjai.
Ji tik paryškino liepsnos, apėmusios mūsų namą, o kartu ir mano širdį, brūkšnį. Juodą storą brūkšnį.

Mus apgyvendino bendrabutyje. Jau nebebuvau ta gera mergaitė. Vakarais vogėm obuolius iš mokytojų sodo. Pradėjau nusirašinėti ir už tai gavau pirmąjį savo gyvenime vienetą. Koks skandalas kilo, kai į paskutinę pamoką atėjau be uniformos. Išmokau apsimetinėti. O jau paskutinėmis dienomis nieko nesiklaususi išvažiavau pas Mildą į kaimą. Braidėm po kiaulių srutas, o naktį šnekėjom apie fizinio mokytoją ir jo gumbą. Matyt, mumyse jau budo paauglystė. Mane žadėjo nubausti, bet buvo paskutinė diena, ir todėl atleido.

Aš išvažiavau gyventi į kitą miestą, į kitą mokyklą. Buvau prisirinkusi prastų pažymių, tai suklastojau pažymių knygelę, prisirašiusi į ją penketų. Labai bijojau, kad kas nors gali sužinosi, nes išgirdau, jog pažymius iš buvusios mokyklos gali atsiųsti paštu. Verkiau ir bijojau demaskavimo iki apsvaigimo. Bet pažymių, matyt, neatsiuntė. Dar buvo laikas, kurio niekaip negaliu suprasti: nieko neturėjau ir mokykloje viską skolinausi iš kitų. Nežinau, kaip tai buvo, bet nuolat savo kuprinėje nerasdavau tušinuko, per piešimo pamokas – pieštukų ir piešimo lapų. Pamiršdavau knygas, jas irgi skolindavausi. Sąsiuvinius.

Buvau visiems įdomi naujokė, daug kas norėjo su manimi bendrauti, vėliau buvau bjauri naujokė, su kuria niekas nenorėjo bendrauti. Bet paskui pradėjau geriau mokytis ir netgi tapau pirmūne. O pirmūnus fotografuodavo ir dėdavo į lentą. Dar vėliau išrinko klasės seniūne.

Ai, bet juk čia apie grožį. Tiesa, papuošalų dėžutę jau turiu, net dvi, su sidabriniais ir auksiniais papuošalais.  Na ir kas, kad turiu? Buvau laimingai ištekėjusi. Pripirko vyras, ir papuošalų, ir antrąją dėžutę. O pirmąją papuošalų dėžutę padovanojo gražiosios mano seserys jubiliejaus proga, kurios atsirado daug vėliau ir kurias aš labai myliu. Dėžutę, apmuštą raudona medžiaga ir gėlėmis išsiuvinėtu dangteliu. Liečiu ją savo vaškine, senatvinių dėmių nusėta ranka. Apirusi jau.