Iš karto noriu perspėti, kad paveikslai, kuriuos kartais matau it spalvotus filmukus, tėra keisti judesio įspaudai mano galvos smegenų pusrutuliuose. To niekam nesakau, nes seniai supratau, kad kiti žmonės tokių įspaudų neturi. Jie filmukų savo pusrutuliuose nemato, todėl dažniausiai būna savimi patenkinti, kai reikėtų net labai dėl kai ko susimąstyti, arba raunasi galvos plaukus, kai visiškai tam nėra nė menkiausio reikalo. Paprasčiausiai jie nežino kai kurių dalykų. O aš žinau, ir tik tiek.

Žinau, pavyzdžiui, kad Florestanas turi vištą. Slaptai nuo viso pasaulio turi vištą, apie kurią manosi žinąs tik jis ir višta. Bet žinau ir aš. Iš savo pusrutulių.

Anksčiau Florestanas turėdavo senų ančių. Apie jas aš irgi žinodavau, bet neišsiduodavau. Man kaip tik būdavo labai linksma žiūrėti filmukus, kuriuose jos juokingai kvaksi į abi Florestano ausis iš karto, kaip markstosi savo akių vokeliais arba pražioja  netaisyklingos formos snapą ir kurį laiką taip prasižiojusios staiposi. Kaip neriasi iš plunksnų, besistengdamos savo sparneliu paliesti Florestaną – kuri pirmesnė pasikišti jį po savo šilta antiška papilve, kol jis nepradės muistytis.

Pajutusios Florestano muistymąsi, jos bandydavo stipriau prispausti jį po sparnu ir taip dar kurį laiką pabūti. Bet kai Florestanas pradėdavo dusti ir iš visų jėgų nerdavosi į laisvę – tai būdavo itin juokingi momentai – senos antys keisdavo taktiką. Jos pradėdavo siekti mano draugystės. Taip. Jos norėdavo žūtbūt su manimi susidraugauti. Matydavau, kaip keičiasi jų mimika, judesiai ir kvaksėjimo technika. Jos prikimusiu dramatiniu kvaksu pradėdavo reikšti susižavėjimą mano kvepalais, bižuterija, apatiniais  – reikia suprasti – manimi. O labiausiai – kiekvienu  mano  purptelėjimu apie Florestaną. Senos antys  pakaitomis kviesdavosi mudu  į svečius. Aš, aišku, užburta jų duslaus kvaksėjimo, pasisvečiuoti sutikdavau. O kaip kitaip?

Pamenu, viena antis kurį laiką man net patiko. Ji buvo intelektuali antis – mokėjo padaryti „niekutį“, kurį labai mėgo Florestanas. Aš „niekučio“ padaryti nemokejau, tad mudu mielai  eidavome pas antį į svečius neva to  „niekučio“. Tai toks senų ančių patiekalas, kurio recepto paslapties nė viena iš jų taip ir neišdavė. Man būdavo labai juokinga, kai „niekučio“ autorė, vos parodydavau susidomėjimą jos patiekalu, tuojau pat pakeisdavo plokštelę. Įjungdavo liaupsių simfoniją, kurią pati ir atlikdavo, paeiliui berdama komplimentus man, paskiau Florestanui ir galiausiai savo gaigalui, bet aš mačiau, kad  visas jos rečitalis skirtas tik Florestanui. Jam vienam. Net jos žavėjimasis, tarkime, mano papuošalu reiškė žavėjimąsi Florestano skoniu man tokį išrinkti. Aš tuo didžiavausi, o antį savotiškai pamilau, nes man nuo gimimo patinka svečiuotis ten, kur kas nors padaro „niekutį“.  

Tiesa, visai mielai  leisdavau laiką ir viena. Tada įjungdavau savo smegenų pusrutulius ir žiūrėdavau filmukus. Kartais filmukai, kuriuose manęs nėra, būdavo itin juokingi. Kvatodavau iš senų ančių lenktynių prie Florestano glaustytis, kraipytis ir vaišinti jį savo „niekučiais“. Juokingas man atrodydavo ir Florestanas, kai matydavau jį neva besileidžiantį ančių kutenimams ir bučinukams.

O dabar Florestanas turi vištą. Tiksliau vištytę. Antys jam nebepatinka. Kai pamačiau pirmąjį filmuką su vištyte, juokiausi kaip visada. Pasirodo vištytės irgi varto savo mažas kvailas akeles, tik manosi kad patraukliau nei senos antys. Iš tikrųjų tai labai juokinga, bet ilgainiui pajutau, kad to vaizdelio  matyti nebenoriu. Nepatinka man jis, ir viskas.  O mano smegenų pusrutuliai filmuką su vištyte kaip tyčia rodė vis dažniau ir dažniau. Vištytė akivaizdžiai viliojo Florestaną, o jis jau nebesidėjo neva jam tai patinka. Mačiau, kad vištytės kud-kudaaa kud-kudaaa, mano Mielas, Florestanui patinka iš tikrųjų.

Ji geidė jį nuolat matyti, liesti, kutenti savo švelniomis plunksnelėmis. Kliedėjo apie Florestano jai padovanotą  širdelę, dėl kurios ji kone išprotėjusi, visą naktį negalėjusi užmigti ir už kurią norinti jam padėkoti ypatingai. Taip ir pasakė – YPATINGAI. Ji murkė kaip ruoniukas, aikčiojo kaip laputė, cypsėjo kaip kvaiša – plyyyyyyyyz, labai labai plyyyyyyz... Visi jos kudakavimai, kaip ir filmukai, baigdavosi  BBBBB.

BBBBB – reiškė bučinukus. Begalę bučinukų.  Kaip blusų pas seną šunį. Labai  juokinga. Labai.  Bet aš nesijuokiau.


Ilgai staipiausi prieš veidrodį.
Svarsčiau – negi darausi panaši į seną antį?  

Ne. To niekada nebus.

Vien todėl, kad nemoku  daryti „niekučio“.



2006, gruodis