Tarytum rašalo ištroškęs lapas
pelenuos jau smilkstantis prašau
nurimk ir leisk sugaut tave
kad miegančiu atodūsiu išgerčiau

ir pirštais blizgančiais šešėlio
krentančio į mano smulkų delną
susijuostum
rytmečiais pabundant sapnui
mėlynų akių lašais
įkvėpt nemokančią taip tyliai guostum

ir jei pulsuojančia vienybe
griaudžia tylintys skliautai
pavogę paskutinį oro gurkšnį
mūsų žemė vėl nuoga
dalinasi šventa ramybe
kurioje tyresnį laiką
sau kvėpuot išbursim.