-Aiste,vėl pavėlavai į pamoką!-užriko mokytoja ant Aistės.
-Taip,pavėlavau,-atšovė Aistė.
-Ir jau ne pirmą kartą!-pyko matematikos mokytoja.
-Tai aišku,kad ne pirmą kartą,-atkirto vėluotoja.
-Kaip kalbi su mokytoja?!-sušuko mokytoja.
-Taip kaip reik,-velniška šypsena papuošė Aistės veidą,bet taip pat kaip ir atsirado taip ir pradingo.
-Ar nori pas direktorių?!
-Ne ačiū,aš pažįstu tą seną apkvaitusį kvailį,kuris įrengė šitą velnio irštvą,-ramiai ištarė Aistė.
-Aiste!Einam pas direktorių!-šaukė mokytoja.
-Jei jis saldainių turi tai einam,-mažos mergytės balsu ištarė Aistė.
Tuo tarpu visa Aistės klasė springo iš juoko,o kai Aistė su mokytoja jau buvo peržengus klasės slenkstį,vienas mokinys sušuko:
-Parodyk tam seniui direktoriui!

-Aiste,man jau nusibodo kviest tavo mamą,-iškošė direktorius kai Aistė patogiai įsitaisė kėdėje.
-Tai nekvieskit,-šyptelėjo Aistė.
-Tai ką man daryt?-direktorius susiėmė už galvos.
-Jei jūs esat mokyklos direktorius,tai turėtumėte ką nors sugalvot.Nebent jūs nenusipelnėt šių pareigų,-ramiai pasakė Aistė.
-Aš jau dvidešimt metų dirbu šitoj mokykloj,bet niekad neregėjau tokio vaiko,-rodės,kad direktorius tuoj pradės verkti.
-Žinau,kad aš graži,žinau,-Aistės šypsena nusidriekė iki ausų.
-Ach....Ką man su tavim daryt,Aiste?
-Jūs norit mane įsidukrint?-paklausė Aistė.
-Aiste,Aiste...
-Taip.
-Kodėl tu tokia?-paklausė direktorius.
-Gal todėl,kad aš tokia gimiau?-klausimu į klausimą atsakė Aistė.
-Tu baigi mane išvaryt iš proto,-direktorius vėl susiėmė už galvos.
-Direktoriau...Dauguma vaikinų man taip sako,bet,kad jūs...-Aistė vėl vaidino.
-Eik į pamoką,Aiste,eik į pamoką.Kitaip per tave aš nusirausiu visus plaukus.
-Tiksliau sakant pusę plaukų.Nes kitos pusės jau nebeliko,-pasakė Aistė ir išėjo iš direktoriaus kabineto.

-Ir vis dėl to,koks kvailas tas senis,-ištarė geriausia Aistės draugė Simona,kai išklausė ką papasakojo Aistė apie direktorių.-Bet tu ir gerai pavarei.
-Ai,vieni niekai,-ramiu balsu pasakė Aistė.
-O kaip tau su tėvais?
Aistė gūžtelėjo pečiais.
Nuskambėjo skambutis reiškiantis pamokos pabaigą.Aistei jau baigėsi visos pamokos,tad greit išlėkė namo.
-Iki,Sima,-dar spėjo ji sušukt savo draugei.
-Bye,-pamojo ranka Simona.
Aistės žingsnis sulėtėjo,kai jau buvo išėjusi iš mokyklos.Aistė nežinojo kas dedas jos viduje.Jos širdyje gyveno dvi būtybės,kurios valdydavo ją.Pirmoji-Aikštingoji princesė(jai buvo atitekus didesnė dalis širdies).Aikštingoji princesė buvo išpuikus ir valdinga.Jai nerūpėjo kiti,o tai reiškė,kad ir Aistei nerūpi kiti.Bet buvo ir antroji-Mažoji Fėja(jai Aistės širdies buvo atitekę tik mažas trupinėlis).Mažoji Fėja buvo geraširdė.Ji mylėjo pasaulį ir džiaugėsi juo.Geroji Fėja valdė Aistės svajonių pasaulį.Pasaulį,kuriame Aistė jautėsi laiminga su mylinčia šeima(jos tikroji šeima tik pirko jai žaisliukus,bet nerodė meilės).Svajonių pasaulyje,Aistė vis dažniau apsilankydavo.Atrodė,kad jos Aikštingoji Princesė griūna.Bet taip tik atrodė...
Taip Aistės širdyje ir gyveno dvi nesutariančios būtybės.Bet po visų ginčų,Aistės širdį vis tiek užvaldydavo Aikštingoji Princesė(kas būdavo labai labai labai labai labai labai labai dažnai).
Kai Aistė jau buvo įėjusi į namus ir patogiai įsitaisius prie virtuvės stalo,jos mama pranešė:
-Šiandien užsakėm tau naują baldų komplektą.Senuoju taip skundeis.
-Gerai,-sumurmėjo Aistė.
-O kaip sekėsi mokykloje?
-Kaip visada.
-Kaip sekės per matematiką?
-Gerai.
-Per lietuvių?
-Gerai.
-Per anglų?
-Gerai.
-Per geografiją?
-Gerai.
Tikriausiai Aistės mama būtų taip išklausinėjus visas pamokas,jei nebūtų atėjęs tėtis.
-Kaip sekas?-linksmai nusiteikęs sušuko jis.
-Gerai,-trumpai(kaip ir visą laiką)atrėžė Aistė.
-Kas čia taip kvepia?-pauodė orą tėtis.
Mama nusijuokė.Tėtis visą laiką taip darydavo,kai ji gamindavo valgyt.Tėtis priėjo prie puodo,pažvelgt kas gaminama. Bet mama greit nuvarė tėtį sakydama:
-Kas bus tą ir valgysi,-juokės ji.
Tuo tarpu Aistė jau buvo nuėjusi į savo kambarį.Ji nė neketino ruošti namų darbų.Ji norėjo vėl pasinert į savo svajones,bet Aikštingoji princesė to neleido.Mažoji fėja bandė priešintis,bet buvo nugalėta.
Suskambo telefonas.Aistė nė nepažvelgus kas skambina,išjungė jį.Jai tai buvo nė motais.Galėjo skambint ir Simona,vis tiek Aistė nebūtų atsiliepusi.Ją buvo apėmęs pyktis ant šio pasaulio.Pasaulio kuris nieko neduoda jai.Bet greit tas pyktis tapo liūdesiu(mažoji fėja taip padarė).Liūdesiu,kad niekas jos nemyli.Liūdesiu,kad ji yra viena mažam pasaulyje-baloje,ir turi kapanotis iš jos,o tai Aistei nelabai sekės.Aistės skruostu nuriedėjo ašara.
-Nieks manęs nemyli,nieks manęs nemyli...-verkė mergina.