Tamsa mane paslepia. Tamsa mane saugo. Tamsa mane globoja, - kartojo juodaakė mergaičiukė. Juodose akyse vis nenumaldomai geso širdies švieselė.
Niekam ničniekam nereikėjo juodaakės. Pernelyg keista, pernelyg maža, pernelyg… didelė, - kartojo Didieji Žmonės.
  Mums jos nereikia, - kraipė galvas, gūžčiojo pečiais.
Nedrįso Didieji Mergaitės prakalbinti, nematė Jos akyse šviesos. Tik tamsą. Vien tik Tamsą.
Dabar aš, jos pilkas vilkas, žinojau, kur Ji eina…
Tolumoje plytėjo Tamsa, Šviesa ir Bedugnė tarp jų. Didieji Žmonės gyvena Bedugnėje ir jiems gerai. Tik ne Mergaitei. Ji buvo ir Šviesoje, ir Tamsoje. Tik ne tarp jų, ne Bedugnėje. Ji nenorėjo rinktis…
Bet dabar mačiau, kaip basomis kojomis žarstydama baltą Bedugnės smėlį Mergaitė artinasi į Tamsą.
Tamsa mane paslepia. Tamsa mane saugo. Tamsa mane globoja, - kartojo juodaakė mergaičiukė. O jos juodose akyse geso širdies žiežirba.