Į džiūstančio vandens lėkštes
surinkt lašus dar drėgnus liepė,
nuvilkt už kojų net per dykumas basas,
ragaujančias pavasarinę vėsą

godžiai lyg žmogus per akmenis
nubiręs smėlis oru
limpa kopose, per lūpas tekantis
į tykų purviną rytinį kovą.

Viena kryptim atnešęs gūsį,
graudina vėjas degančius takus,
kuriais sulysę žodžiai gausiai ugnį pučia,
o mes kvėpuosim ja, kol dykumos išdžius

ir keisis skonis įkvėpimų,
nugintų nuo tavo rankų.
Aš girdyta smėliu, kuris byrėti ima
virpant orui, kai dangus į mūsų lūpas krenta.