Mergaitė ėjo per lietų. Šiltą, vis dar tebekvepiatį debesiu, dangaus ėriuku. Ėjau ir aš. Sekiau ją lyg pilkas vilkas. Aš – jos vidinis balsas. Gal didelis ir protingas, o gal naivus ir mažas. Nežinia…

Lietus vis sruvo mergaitės skruostais, lašėjo blakstienomis, kurios saugojo varno sparno juodumo akis su raudona širdies žiežirba. Ne, lietus jos negesino, tik gundė nušviesti vandens pilną erdvę, išpildyti mergaitės norą. Didelį norą – išvysti vaivorykštę. Gaila, bet šviesos buvo per mažai…

Mergaitė ieškojo savo laimės pasagėlės, pamestos, kai kalnų upeliūkštis sruvo pro užkardas ir plyšius. Ji jos ieškojo, ėjo ir ieškojo. Ieškojo ir ėjo. Tik nežinia kur. O aš ją sekiau nežinodamas, ar pats vis dar turiu savąją pasagėlę.
Verta eiti savo, o ne kito keliu… Tai supratau tik dabar. Bet jau vėlu...