Subrandinu dieną induos,
Kad išmirkčiau savyje,
O plunksna rastų akvarelę:
Grakštumą į langelį skiautės,
Nusivylimą ant asfalto,
Kur ženklai suskumba
Tarsi savanoje drambliai
Bebėgantys į vakarą...

Pasėmus smėlio iš pėdų,
Palikusių save fotoalbumuos,
Nutrupinu kontrastus:
Aš – geležis, o tu – vanduo;
Balta vėliava – jau panaudotos kulkos.
Nors panašumai skirtumais kalbėti nori,
Neišlemena vienas kito.

Rūkus nežinomaisiais skaidau:
Tavo  penkios dalys, mano viskas.
Ir nežaisminga čia, o liūdna,
O mes juk ne šachmatai,
Ne juodos – baltos lentos, ne ėjimai.
Ir tu nei pėstininkas, nei bėras ar bespalvis žirgas.