Kai atmerkiau akis, į mane tvieskė aštri kažkieno laikomo žibinto šviesa. „Vadinasi,  aš dar nemiriau“, – konstatavau išvydęs rūstų Modesto veidą.
- Dabar ramus?
Apie ramybę norėjau mažiausiai kalbėti. Pasikeitus nuomonei apie šį žmogų, pasikeitė ir pasitikėjimas juo. Tačiau nieko šia tema jam nepasakiau. Tik tyliai paklausiau, plėšomas skausmo galvoje:
- Kas, kas yra anapus durų? Kažką aš mačiau, bet dabar visai nepamenu... Iš kur gavai tą prožektorių?
Deja, į klausimus atsakė tik tyla. Pakėlęs galvą pastebėjau gulįs siaurame koridoriuje, kuriame voliojosi murzini čiužiniai ir visiškai surūdijusios metalinės lovos. Greitai suvokiau, kad atsidūriau miesto ligoninės rūsyje, kur kabojo tam pastatui charakteringas užrašas, bylojantis, kad čia techninės patalpos. Jos negalėjo būti kur nors kitur – tuo galėjau neabejoti.
Tuo tarpu už ilgai delsiusį tylenį atsakė akiniuotasis:
- Radome tunelį. Jis ir atvedė į ligoninės požemius. Mūsų saugus bunkeris nugarmėjo tiesiogine prasme į bedugnę... Vos iš ten suspėjom išnešti muilą.
- Kur Edvardas?
Šį kartą atsiliepė storulis:
- Kadangi jis norėjo į laisvę, todėl išėjo...
- Tu jį nušovei?! - vos tvėriausi savo kailyje.
Modestas nieko nepasakė. Išgirdus šį faktą man tapo aišku, kad kolega arba buvo nušautas, arba nugarmėjo kur nors  į prarają. Juk neseniai  Modestas minėjo, kad bunkeris tiesiog prasmego...
Tačiau tai, kas iš tiesų įvyko, man pranešė vis dar tebesanti tamsiaplaukė pardavėja:
-Jis, ko gero, išėjo pro duris. Niekas nebegalėjo jam padėti. Netrukus pasigirdo tik tolstantis riksmas. Toks įspūdis, tarsi žmogus kristų bedugnėn...
Pašnekovų beveik nemačiau. Netgi, nepaisant to, kad „ramusis“ storulis turi rankose žibintą, patalpoje beveik nebuvo šviesiau. Apšviestas likdavo tik tas siauras ruoželis, kur savo ruožtu pašviesdavo storulis.
Čia oro netrūko. Labai nustebęs pasidomėjau, nors nebuvau tikras, kad kas nors teiksis į tą klausimą atsakyti.
Bet, mano nuostabai, atsakė nublizginto ginklo sąvininkas, kuris, pastebėjau  buvo priglaudęs ir mano „Magnumą“, ir karišką peilį. Ginklų nebeturėjo ir Leonas, kurio veidą puošė neįtikėtino dydžio mėlynė (ją pastebėjau, kai Modestas pašvietė šiam tiesiai į veidą). Buvo aišku, kad šią „puošmeną“ įtaisė trijų pistoletų sąvininkas.
-Čia radome oro tiekimo įtaisus, balionus su deguonimi. Aptikau ir visiems reikalingo vandens. Dabar jo turime beveik trisdešimt litrų. Visiškai geriamo, ne kokio prišvinkusio birzgalo.
-O galima kur nors  musilengvinti? – pasidomavo pardavėja, kuri, netrukus sužinojau, vadinama Margarita, – Nenorėčiau čia jūsų akivaizdoj...
- Už kampo yra tualetas,  - numykė Modestas, kuris moselėjo prožektoriumi į  žalsvas duris ant kurių žioravo tamsi skylė. Žemiau išmuštos kiautymės dažais buvo užkeverzotas riebus WC.
Kai likome patalpoje keturiese,  Leonas liūdnai ištarė:
- Niekas iš mūsų čia neišgyvens. Juk visi nugarmėsim į gelmę. Tad jokie pistoletai nepadės...
Jam aš pritariau ir supratau, kad jo žodžiai skamba pranašiškai. Tačiau svarbiausia – bijojau, kad visi išmirsime ne dusdami be oro, o dėl vieno pamišusio kareivos, susirinkusio, kaip savo, visus mūsų ginklus. To garsiai niekam nepasakiau, tačiau viduje labai nerimau ir troškau storuliui atsikeršyti. Bet įsiaudrinusius jausmus užgožė pardavėjos riksmas.
Kiti, matyt jau pripratę prie šitokios  moters reakcijos,  jau abejingai įsiklausė  į nuaidėjusį kliksmą. Ko gero, mintijau, turėjo prabėgti  tikrai nemažai laiko kol gulėjau be samonės, kad taip viskas turėjo pasikeisti, o daugelis šaltai imtų reaguoti į bet kokius aštrius reiškinius.
Tačiau Leonas  netylėjo:
-Ar kas nors teiksis pasižiūrėti kas jai nutiko?
Modestas  ramiu tonu ištarė:
-Ko jūs dedat į kelnes dėl tos mergšės? Gal ji  paprasčiausiai išsigando padvėsusios žiurkės skeleto?
Man atrodė, kad pardavėja visai ne žiurkės išsigando. Ten, regis, buvo kur kas rimtesnis reginys.
-Ar galiu pasižiūrėti? – neiškenčiau nepasiprašęs.
-Gali... – myktelėjo storulis, pagrūmodamas savuoju ginklu, - tačiau nemėgink krėsti cirko. Priešingu atveju pasibaigs bet kokie tavo triukai...
Man buvo aišku, kad  padėties šeimininkas iki šiol yra tas visagaliu pasijutęs tipas. Tačiau dar iki šio momento niekaip negalėjau suprasti kasgi šitaip kardinaliai pakeitė tą žmogystą. Juk iki tragedijos jis buvo lojaliausias mūsų karių komandos narys. Dabar tas riebus tipas jautėsi  mažų mažiausiai kelių žmonių respublikos valdovu, kiekviena pasitaikiusia proga nuolat primindamas apie prasižengėlių laukiančias nuobaudas...
Nepaisant įtemtos padėties, suskubau prie tualeto durų. Priėjęs paklibinau rankeną ir suvokiau, kad įėjimas užkirstas.
-Margarita, ar esi? Tau nieko neatsitiko?
Pardavėja neatsakė. Už durų tebetvyravo mįslinga tyla. Aš stipriai patraukiau duris į save, ketindamas jas išlaužti. Tuo metu Modestas, pastebėjau žvilgterėjęs atgalios, vis dar laikė į mane  nukreiptą pistoletą. Nemačiau jo žvilgsnio, tačiau, kad tas niekšas tik ir telaukia momento paspausti ginklo gaiduką, visiškai neabejojau. Bet nieko nepasakęs pagaliau išlaužiau duris.
Anapus vos neįkritau į grindyse atsivėrusią bedugnę. Čia, nedidelėje apskretusioje patalpoje, jau nebebuvo  vietos išvietės duobei. Nebuvo ir jaunos pardavėjos. Iš apačios matėsi boluojanti  dėmė, kuri bylojo, kad prarajos dugnas yra gal net kelis šimtus metrų žemiau, nei tikėjausi. Reginys mane pribloškė ir netekau žado, nors visai neseniai norėjau surikti kažką panašaus „bėgame iš čia, gelbėkimės, kas galim“, tačiau lūpos taip ir liko tarsi užsiūtos. Lėtai, bijodamas ką nors sujudinti,  ir kad pats nenusirisčiau į atsivėrusią prarają, atbulomis atsitraukiau atgal.
Savo ribotu protu suvokiau, kad Žemės neabejotinai laukia liūdna ateitis. Besiskverbiantis į  jos gelmes oro srautai išjudino  plutą ir visus dirvos sluoksnius. Dabar ištisi jos klodai nugarmėjo tiesiog į centrą tarsi suskeldėjusio ir perdžiūvusio trynio ir baltymų netekusio kiaušinio lukštai. Buvo aišku, kad dabartinė Žemė virto tuščiaviduriu kiautu...
Žinojau tik vieną –visi turėjome iš čia tuojau pat nešdintis, prieš tai nedelsiant sugalvodami būdą kaip išsigelbėti.
Sugrįžęs pas Modestą ir kitus išlikusiuosius, tariau, nes spėjau skubiai sukurpti  vieną tikrai drąsų sumanymą:
- Ten praraja! Nori tikėk, nori – ne, bet ten tokia pati bedugnė, kurią mačiau prieš tai, kai mane atjungei. Tačiau turiu labai paprastą sumanymą kaipgi išlikti gyviems.
Storulis, nustebau, susidomėjo mano žodžiais:
-Kas užsirezgė tavo sudaužytoj kaukolėj?
Aš, nors ir troškau jam kaip reikiant vožtelti, ištariau:
-Mes čia turime daugybę čiužinių, kuriuos tinkamai panaudojus galime išsaugoti savus kailius.
Modestas išsišiepė:
- Negi siūlai miegoti, kad prabustume rojuje arba pragare?
Supykau, tačiau tas pyktis išsiveržė tik balsu:
- Matau, nesiklausai, o mano minčių nepriimi rimtai. Čia ne anekdotų vakarėlis, Modi. Ketinau  papasakoti apie visiškai rimtą pasiūlymą.
Leonas ir tas akiniuotasis vadybininkas, kuris iki šiol, kai atgavau sąmonę, sėdėjo atsirėmęs į sieną, sužiuro į mane. Jaučiau, abu nekantraudami laukia mano atsakymo. Nenorėjau tylėti:
- Tuos supelijusius čiužinius galime panaudoti savo pačių apsaugai. Gal skamba ir juokingai, tačiau įmanoma jais apsivynioti  ir susikurti sau tarsi kokius apsauginius kokonus. Krentant iš nelabai milžiniško aukščio mes galime išlikti gyvi. Svarbiausia tokius apvalkalus tinkamai surišti, kad jie, mums krentant  neišsiskleistų, nesubyrėtų, o žnektelėję neuždustume. Be to, reikia sugalvoti kaip juos tinkamai sutvirtinti. Sudėtingiausia bus paskutiniam iš čia esančųjų, kas padės susipakuoti“ kitiems, kai reikės pačiam įsitaisyti savame „kokone“. Bet labiau pasukus galvą , manau, galima išspręsti ir šią problemą.
Ta idėja visi susidomėjo. Net „ramiam storuliui“ nebetrodė mano žodžiai tušti ir banalūs svaičiojimai. Kadangi kiekvienam bet kuriuo atveju čia, ligoninės rūsyje, kilo realus pavojus  mirti žiauria mirtimi, netrukus visi, netgi priešiškiausiai vieno kito atžvilgiu nusiteikę, sukrutome.
Atidžiau ištyrinėję patalpą po gulinčiais čiužiniais aptikome įvairaus storio virvių, laidų bei kitokio šlamšto, kuris kuo puikiausiai tiko konstrukcijų gamybai. Atsiradus darbui,  laikinai dingo nereikalinga agresija ir nepasitikėjimas vienas kitu, todėl storulis Modestas jau nebegrąsino kiekvienam savo ginklais, įrodynėdamas visiems savo galią. Kadangi nė vienas nedelsėme, darbas virte virė, nors krūpteldavome, jei patalpoje pasigirsdavo keisti garsai, primindami apie tai, kad  spąstai, kuriuose buvo patekę,  buvo, ko gero, pati trapiausia vieta visatoje. Bet kurią akimirką galėjom nugarmėti velniop, taip ir neužbaigę savo išganingojo sumanymo. Modestas ir pats suprato, kad šaudyti, net jei ir  kas nors jam nepatiktų, negalima, nes šūvio sukeltas triukšmas gali sukelti griūti. Tuomet pavojus kiltų net jo pačio kailiui. Suprasdamas jo nusiraminimo priežastį, skubiai sukonstravau pirmajį kokoną ir pademonstravau kaip į jį patekti.
Nors kiekvienas buvome nusilpę (pilvai velniškai gurgėjo, nes čia nebuvo jokio maisto, išskyrus vandenį, o traškučių, kuriuos turėjome ten, bunkeryje, ligoninės rūsyje tikrai nebemačiau), sukaupėme visas jėgas, tam, kad liktume gyvi. O pompastikos šiame sumanyme buvo mažiausiai...

PABAIGOS LAUKITE RYTOJ, NES JI JAU YRA.