Mamytė, kišdama mažai mergytei šaukštą košės, meiliai prašė:
- Na, mano mažyte, suvalgyk šiek tiek.
- Ne. Nenoriu, – mergytė nustūmė mamos ranką. – Nevalgysiu. Neskanu.
- Na, mieloji. Suvalgyk kąsnelį, prašau.
- Ne. Jau sakiau – nenoriu, – mergaitė sučiaupė lūpas, o jei ji sučiaupia lūpas – pyksta ir nenori kalbėt.
- Aiste, prašau tavęs. Suvalgyk nors kąsnelį. Už mane, už tėtuką, už močiutę, už senelį, už šeimyną, –mergaitės mama vėl kišo šaukštą košės.
Mergaitė tylėjo.
- Aistužėle... – atsiduso mama.
Aistė tylėjo.
-Na, prašau. Prašau, Aiste, – bandė perkalbėt mama, bet mergaitė buvo neperkalbama.
-Aiste, – nuleidusi rankas ištarė mama.
Mergaitė tylėjo.
Staiga į virtuvę įėjo Aistės tėtis. Jis, pamatęs savo žmoną, dukrą sučiauptom lūpom ir lėkštę košės, suprato, kas atsitiko. Jis taip pat mėgino perkalbėt mergaitę:
-Aistužėle, suvalgyk šiek tiek. Už tėtuką ir už mamytę juk suvalgysi kąsnelį? – meilinosi tėtis.
Aistė laikė sučiauptas lūpas.
-Suvalgysi košę – gausi šokolado, – bandė ką nors daryti mergaitė tėvai.
Pasiūlymas buvo labai viliojantis, bet ko jau ko, Aistei netrūko kantrybės, kurią panaudodavo nelabai geriems tikslams. Pavyzdžiui, rodyt savo kaprizus.
-Jei suvalgysi košę, nupirksim ko norėsi, – bandė gundyti tėtis.
Aistė ir toliau tylėjo, nors tėvai jai žadėjo tai, kas tik šovė į galvą.

Po šio įvykio jau praėjo dvylika metų, bet Aistė ir toliau rodė savo kaprizus. Dabar jai buvo penkiolika, bet jei supykdavo, elgdavosi kaip su koše – sučiaupdavo lūpas ir tylėdavo. Jai niekas neįtiko. Aistė tapo labai aikštinga. Tėvai šokinėjo pagal jos dūdelę. Mamos veide „puošės“  ne viena raukšlelė. Tėtis tapo nuvargęs, mieguistas. Aistės tėvai kankinosi dėl savo dukrelės.
-Kas bus, kai Aistė užaugs? – kalbėdavo jie.
O Aistei nerūpėjo niekas. Ji gyveno lengvabūdiškai. Juk visi šokinėjo pagal jos dūdelę. Visi turėjo daryt tai, ką liepia Aistė. Visi. Visi...
Kartais Aistė jausdavosi vienišu gležnu daigeliu, bet ji to neparodydavo. Mergaitei dažnai trūkdavo šilumos, paguodžiančio žodžio. Tėvai bandė įtikti jai pirkdami visokius niekučius. Bet ar daiktuose gali slypėt meilė? Aistės tėvai to nesuprato. Jie buvo gan turtingi, tad galėjo sau leisti daugiau nei paprasti žmonės gali. Jiems atrodė, kad jei duosi vaikui ledų (ar dar ko nors), jis nurims. Taip jie elgėsi su Aiste nuo pat mažumės.
Mergaitė tapo mergina, bet tėvų požiūris nesikeitė. Aistė vis dažniau jausdavo šaltą vienatvę. Jai trūko šilumos... Nors Aistė gyveno dideliame kambaryje, pilname įvairiausių daiktų, kartais Aistė jausdavosi viena beribėje erdvėj. Taip ji susikūrė savo pasaulį. Pasaulį, kuriame buvo laiminga su pareigingais tėvais. Aistė vis dažniau gyvendavo savo svajonių pasaulyje. Jai ten buvo geriau. Žymiai geriau.
Tėvai niekad nepastebėdavo Aistės. Jie žiūrėdavo į Aistę kaip į paprastą mergaitę. Jie nesuprato, kad kiekvienas žmogus yra unikali būtybė. Jie pripirkdavo Aistei visko, ką tik galima turėti. Bet Aistė jau geriau būtų gyvenusi skurdžioje, bet mylinčioje šeimoje, negu turtingoje, bet nemylinčioje šeimoje. Taip Aistė vis dažniau jausdavosi vieniša ir vis dažniau grimzdavo į savo pačios susikurtą svajonių pasaulį...