Mes dar kvėpavom. Oras buvo vis tas pats, nors Leonas minėjo kažką apie anglies dvideginį ir didėjantį jo kiekį.
Tamsiame ir priplėkusiame bunkeryje buvome šešiese. Du civiliai ir keturi apsaugos tarnybos kariai, tokioje vietoje atsidūrę tuo momentu, kai juvelyrinių dirbinių parduotuvę  apiplėšė kažkokie apskretę niekšai, o per radiją pranešė, kad  pasaulį užklupo neregėto mąsto katastrofa apie kurios galimybę visiškai niekas nenumanė. Nė vienas rimčiau nesidomėjom nei atmosferos tarša, nei oro grynumu, ką jau bekalbėti apie kokias nors Žemės geologijos subtilybes. Ko gero, nei aš, nei kiti mano kolegos niekada anksčiau iki nelaimės momento negirdėjo apie į Žemės gelmes plūstantį orą ir vis retėjančią atmosferą. Tokio mąsto nelaimė, dar būdami laisvėje ir paviršiuje, spėjome įsitikinti, greitai pakirto ne tik miestų,  bet ir ramų kaimų gyvenimą. Gatvės per keletą valandų ištuštėjo, nors kita vertus  kiti žmonės, kurių paprastai dienos metu niekada nesimatė, dabar tik ir naudojosi proga ką nors iš kur nors nugvelbti, net ir jausdami, kad deguonies sparčiai mąžta, o jų pačių gyvybei gręsia rimtas pavojus, net neminint to fakto, kad  jokie turtai greitai jiems naudos nebesuteiks.
Iš tikrųjų oras plūste plūdo į žemės gelmes, o gausiausiai tose vietose, kur buvo daugybė veikiančių ugnikalnių. Planetos vidus, nepaisant ankstesnių  mokslininkų tvirtinimų, buvo beveik tuščias, jog pati paslankiausia medžiaga - visas atmosferoje esantis oras imtų sparčiai plūsti į tuštumas. O netikėtai atsiradusiai tuštumai užpildyti kuo puikiausiai tiko oras. Klampi mantija buvo kažkur dingusi, o retėjantis oras  suskeldėjusia žeme ir pro atsivėrusių vulkanų kiaurymes tarsi oro vėdinimo šachtų vamzdžiais  audringai plūdo į Žemės gelmes, palikdamas paviršiuje mirti bijančius žmones...
Ant  žemės kvėpuoti jau buvo sunku, tarsi aukštikalnėse. Tik uždarose patalpose dar buvo pakenčiama. Tačiau slėptis rūsiuose ir belangėse neatrodė idealiausia. Mes šešiese apie situacijos grėsmingumą puikiai supratome.
- Kas mūsų  laukia? – pasidomėjo akiniuotas vadybininkas, kuris pirmas prisijungė prie mūsų negausios grupelės, kai įnirtingai ieškojome, bet kokio erdvaus tunelio ar nuo karo baisybių  pasislėpti skirto bunkerio.
- Neužnuodyto oro turime nedaug, - sumurmėjo Leonas pažvelgęs į mus. Ir ėmė knebinėtis prie  neseniai aptikto deguonies baliono, skirto  suvirinimo darbams. Čia, jei nenugarmėsime į planetos vidų , laisvai galime išgyventi net keletą dienų.
- O kas laukia mūsų paskui? -  juvelyrinės krautuvėlės pardavėja, atsidūrusi mūsų draugijon buvo labiausiai sunerimusi.
Aš konstatavau  vienintelį, nors ir akivaizdžiai banalų faktą:
- Mes mirsime...
Suprantama, kad mirti niekas netroško, bet oro trūkumas mus dar neišvarė iš proto. Kiekvienas dar mąstėme ir vis tikėjome, kad  yra dar viena viltis. Kur kas baisesmė mintis buvo žūti iš bado, nes uždaroje patalpoje neturėjome nieko valgomo. Vandens čia būta vos dešimties litrų, neminint kelių atsitiktinai atsiradusių traškučių pakelių. Pakeldamas viso maisto turinį, radau jėgų ir noro pajuokauti:
- Trūksta tiktai alaus...
Tačiau, nepaisant to, visi turėjome daug cigarečių ir žiebtuvėlių. Bet rūkyti, buvo aišku,  niekas neketinome, nes tai kainavo nepaprastai brangų orą.  Rūkydami mes galėjom pasmerkti tik greitesnei savo pačių mirčiai.
Mano mintys buvo apniukusios ir nuolat sukau galvą ką reikės daryti, kai  pradėsime dusti. Reginys prieš akis išdygo ne koks. Tai priminė vaizdą iš kino filmo apie nacių konclagerį, kur vargšai buvo masiškai numarinami dujų kamerose. Stengdamasis išmesti iš galvos tokią mintį,  ėmiau slampinėti po stačiakampę patalpą mėgindamas surasti kokį nors  visiems priimtiną sprendimą. Tuo tarpu, kai vienas iš mano kolegų, kurį pasišaipydami vadinome geruoju storuliuku, atrodo, ramiai  knebinėjo savo pamėgtą  ir kruopščiai nublizgintą pistoletą. Kažką toks jo neįtikėtinai ramus poelgis netrukus suerzino. Pirmas pratrūko tas akiniuotas vadybininkas, kurio vardo nežinojo nė vienas iš čia esančių. Paprasčiausiai tas žmogysta nesistengė mums prisistatyti, tarsi kažką nuo mūsų visų slėpdamas...
- Baik žaisti su tuo savo geležimi.
- Koks tavo reikalas? - iškošė storulis, - Jei trukdo šitas garsas, mielai prašom, viršuje pakankamai daug laisvos ir ramios aplinkos. Aš galiu atidaryti duris, kurias sąžiningai užrėmiau. Tik  prieš išeidamas paragausi mano vamzdžio kulkos...
Toks  kolegos atsakymas net mane, viską mačiusį, nustebino, nes žmogus visada buvo ganėtinai taikus. Dabartiniai jo žodžiai  toli gražu visai nesiderino su to žmogaus esybe ir užimomis pareigomis.
Bet su lig tais žodžiais  patalpa sudrebėjo, tarsi už sienų būtų sprogusi bomba arba kas nors paprasčiausiai sugriuvę. Blausi iki tol patikimai švietusi elektros lemputė  sumirkčiojo ir užgeso. Dabar likome dar ir be elektros.
- Kažkas  viršuje atsitiko, - sumurmėjo Leonas, nors ir taip buvo aišku visiems, kad anapus sienų kažkas vyksta. Bet jis, matyt, norėjo užpildyti tą atsivėrusią tylos tuštumą ir nuvaryti nuo savęs tą baimę, kuria, regis, jau užsikrėtėm po mažu kiekvienas.
- Aš eisiu pažiūrėt laukan, - prabilo geriausias mano porininkas Edvardas, kuriuo nedidelių užduočių metu kažkodėl labiausiai pasitikėjau. Tas pusamžis vyrukas visada reaguodavo ramiai, tačiau logiškai. Aš stebėjausi jo šaltakraujiškumu, kai reikėdavo sutvarkyti įsisiautėjusius chuliganus, siaučiančius kokioje nors knaipėje, arba kalėjime triumfuojančius kalinius. Dabartinis jo sprendimas man neatrodė keistas. Ir pačiam magėjo išsiveržti iš uždaros ir tamsios patalpos ir  nusikratyti pančius, kurie ne vienam klastrofobiją galėtų įvaryti.
-Padėsiu atremti duris, - pasakiau, nekreipdamas dėmesio į pasigirdusį prieštaravimą, išsprūdusį iš ramiojo storulio lūpų. Pastarasis suburbuliavo kažką panašaus į  nenorą pravėdinti priplėkusius plaučius.
Bet akivaizdu, kad Edvardo ir mano norą pasižiūrėti kas vyksta už sienų palaikė dar vienas asmuo. Bet jis liko tamsoje taip ir neatpažintas. Galėjau tik konstatuoti, kad kalbėjo vyras, esantis tarp mūsų...
Sunkios metalinės durys nenoriai pasidavė įveikiamos matyt dėl skirtingų slėgių skirtumų. Storulis Modestas (toks buvo jo tikras vardas) demonstratyviai garsiai užsitaisinėjo savo ginklą. be to, mums abiem pamėginus atverti angą, nuaidėjo čaižus šūvis. Jaunoji pardavėja staiga ėmė ne savo balsu klykti, o vadybininkas (nors jo tamsoje visiškai nemačiau, tačiau suvokiau iš balso) prapliupo  keiktis, apeliuodamas į sažinę ir įstatymus, kuriais reikia vadovautis.
Atmosfera šioje tamsybėje įsivyravo ne kokia. Tai ir aš supratau, tačiau ankstesniojo sumanymo neatsisakiau. Lukterėjau tik palankaus momento.
Kadangi  dar nevisiškai įsivaizdavau kas iššovė, atsargiai savo klausá tyrinėjau patalpą. Trumpam atsiradusią tylumą perplėšęs Modestas riktelėjo ir įrėmė jau įšilusį ginklą man į pasmakrę, nors, ko gero, aklai tikėjosi pričiuptį savanorį Edvardą...
Netikėta įvykių seka ir netrukus vėl  nuaidėjęs keistas griausmas, primenantis  iš  dvylikatonio savivarčio išverčiamo žvyro garsą , įsismarkavusį mano kolegą trumpam nuramino. Pats, tuo pasinaudodamas, trenkiau laisvomis rankomis, tikėdamasis išmušti  iš gniauštų pavojingą daiktą. Jį net ir nematydams kažkur nuspyriau, o alkūné nubloškiau užpuoliką kažkur į pasienį, šalia gulėjusio deguonies baliono. Tuo metu nuaidėjo pardavėjos klyksmas, o aš pajutau, kad bunkeryje grindys smarkiai virpa.
-Edvardai, skubiai atidaryk tas prakeiktas duris!
Ir pats suskubau jam padėti.
Tačiau jo šalia išėjimo nebuvo. Tiesa, duris aptikau beveik atviras, bet buvau labai nustebintas, to ką netrukus pamačiau. Bet tuo momentu mano galvą užliejo dar tirštesnė sutema ir aš sudribau  tiesiog ant šalčiu alsuojančių grindų.

(BUS PABAIGA)