Įlipau į traukinį.
Jis buvo pustuštis – šiais laikais žmonės mūsų šalyje kažkodėl retokai renkasi kelionę ugnimi pūškuojančiu padaru, kadaise taip gąsdinusiu karingas indėnų gentis. Tačiau aš traukiniu riedu mielai. Rūpesčių čia nedaug. Pinigų kažin kiek irgi nekainuoja. Net kraupioje avarijoje tokiu būdu žūti šansų daug mažiau nei lekiant automobiliu automagistralėje.
Įlipau į savąjį vagoną trečias. Pirmas prasmuko akiniuotas pirmakursis. Žinau jį. Mes iš to paties kaimo. O antroji stačiais laipteliais užkeliavo (taip, brangieji mano, būtent „užkeliavo“; juk kalbame apie pakankamai ilgą veiksmą, su savo lėtais potėpiais ir ne juokais audringomis kulminacijomis) gal pusantro šimto metų senučiukė. Na žinoma, taip staiga to įrodyti turbūt nesugebėčiau, tačiau moterytė, kurios net lapės kailio kailiniai pražilti spėjo, turėtų sudominti ne mane vieną. Kaip ten bebūtų, tinginiai iš Gineso Rekordų Knygos jau senokai privalėjo atkreipti dėmesį į šią išskirtinę personą, veltui neskelbinėję seniausiomis pasaulio gyventojomis visokių ten apsimetėlių iš Japonijos.
Tądien namo vykau iš sostinės. Traukinys iki išvykimo romiai stovėjo dar penkias minutes. Pirmąją jų į vagoną įžengė „diplomato“ ir stropulingai išlygintų kelnių žmogus. Ant tokių dabar laikosi pasaulis - pagalvojau. Dabar jų era. Nepasakyčiau, kad kažkaip ypatingai šios kastos nemėgau. Tiesiog vakarieniauti po žvaigždėtu dangum su tokiu asmeniu tikrai nebūčiau labai noriai ėjęs.
Antrąją laukimo minutę mūsų aprašomoje erdvėje neišdygo nieko naujo. Užtat trečioji padovanojo visą šventąją trejybę iškart. Taip, mūsų senutėlėje Europoje dabar, ko gero, būtent taip derėtų vadinti tuos šokoladinės odos ir „kompleksų nesužalotus“ žmones. Kurie, skirtingai nuo istorinių vietinių, yra šiek tiek lygesni už lygius. Na, kad ir tuo gyvenimišku atveju, jei kartais įvykdo kokį nusikaltimą... Pernelyg balkšvam piliečiui tada būna paraidžiui taikomos įstatymų eilutės, kai tuo tarpu pakankamai šokolodiniai ir nepakankamai istoriškai vietiniai asmenys gali sėkmingai pasiteisinti visa apimančia ir dėl visur bei visų jų bėdų kalta, kone mistine Diskriminacija.
Hmm.. prašyčiau jau man atleisti už šį „politiškai lyrinį nukrypimą“. Juolab, kad pats metas prabilti ir apie tolimesnius įvykius vagone. Taigi, po trečiosios minutės, padovanojusios tris įspūdingus kelionės kaimynus, ketvirtosios kaip ir nepastebėjau. Mintys ėmė lakioti nežinia kur. Tačiau penktoji minutė į atmintį įsirėžė ilgam...
Manyčiau, kone visam mėnesiui.
Ir kalta dėl to buvo ne kas kita, kaip tik ta uraganinė mergiotė, įsiveržusi į beišvažiuojantį traukinį paskutinę sekundę. Iš pradžių pasigirdo šaižus garsas, kokį gali skleisti tik aukštakulniai bateliai, paryškinantys jaunutės gazelės blauzdų gardumą. Tada už vagono „prieškambario“ neprausto stiklo subangavo garbanų jūra. Na, jei ne pati jūra, tai bent Kuršių Marios tai tikrai. Atskubėjusi mergina ryžtingai atvėrė duris ir vidun įsirito šiltutėlis jos aromatas.
Jau sekančią akimirką karštai dėkojau Dievui už seną įprotį sėstis į paskutinį traukinio vagoną. Juk kitaip aš niekados nebūčiau išvydęs tokios žavingos būtybės. Tos didelės akys atsisėdo už dviejų suolų, bet, velniai griebtų - tai jau kažką reiškė - tiesiai priešais mane. Dar sekundė ir mūsų ketverios akys susitiko pirmą kartą. Pirmą, bet ne paskutinį...
Į mane pažvelgė dvi didžiulės dangaus žvaigždės. Taip pasiutusiai žydros, didelės ir žybsinčios, kad šauniai seilėčiaus tokias net sapnuodamas. Savo ruožtu į jas taip pat žvelgė dvi akys; ne iš prasčiausiųjų giminės. Kairioji, kuri dar pernai pradėta treniruoti koketiškam mirksėjimui. Ir dešinioji, kuri buvo šiek tiek pamušta. Kairiarankio. Šios akys buvo mano!
Traukinys pajudėjo iš vietos. Šokoladiniai žmonės kažkur man už nugaros, netempdami į vakarą, pradėjo veiksmus, vienu žodžiu apibūdinamus nebent tik kaip „Turgus ir Lambada“. O aš tuo tarpu pamažu ėmiau įsijausti į šokoladinio berniuko vaidmenį. Berniuko, pagaminto iš baltojo šokolado.
Savaime suprantama, jog, apimtas tokio šilto aštuoniolikmetiško hormonų plūstelėjimo, mielai būčiau kad ir tą pačią minutę savo rankomis iš vagono išnešdinęs žmogų-diplomatą, ką jau ir bekalbėti apie neistorinius Tėvynės piliečius man už nugaros. Būčiau gretimame vagone sušaukęs ir susodinęs visą Gineso Rekordų Knygos sudarinėtojų armiją, kad tik jie būtų iš čia su savimi pasiėmę senučiukę rekordininkę. Būčiau būčiau! Ir akiniuoto pirmakursio būčiau paprašęs išlipti iš traukinio penkiomis stotelėmis anksčiau... Duodu galvą kirsti, jis būtų sutikęs. Juk mudu gyvename tame pačiame kaime. Ir vaikštome tomis pačiomis prastai apšviestomis gatvėmis; vakarais taip pat. Ir mano akis treniruota juk ne tik kairiarankių, man juk visvien...
Būčiau! Būčiau. Kad tik kaip nors su žydromis, mirksinčiomis žvaigždėmis vagone galėčiau pasilikti vienas. Ir vis dėlto, nepaisant visų tų vaizduotės paaudrinimų, žmonių jame nesumažėjo. Maža to, būrelis pasipildė dar vienu – aukštai iškelta galva kontrolierius įsvirduliavo (baikit, gerbiamieji, baikit - kasdien geria tikrai ne kiekvienas, tiesiog geležinkeliai pas mus dar tokie, kad belstis per Atlantą vien dėl amerikietiškų kalnelių tikrai nėra verta). Nušvito plati jo šypsena. Tartum liaudis senokai būtų reikalavęs naujos žvaigždės.
Tačiau šįkart kontrolierius manęs neišgąsdino – bilietėlį buvau parengęs (žodžio „parengęs“ reikšmė šiuo atveju šifruotina kiekvienam pagal jo asmeninį fantazijos ir sąžinės sąveikos variantą) iš anksto. O štai prie „lambados ir makarenos oazės“ vargšeliui darbuotojui teko užtrukti...
Tiesą sakant, nuo pačios kelionės pradžios į gan įprastai dailutę bei gerokai neįprastai virpinančią panelytę žvelgiau kone be perstojo. Ir tuomet, kai iš galinės kelnių kišenės traukiau popierių krūvelę, kruopščiais pirštais identifikuodamas „traukinio bilieto dydžio bei formos“ lapelį. Ir tada, kai tos nežemiškos akys kartkartėmis pažvelgdavo į mane.
Apie jos žvilgsnį derėtų šnektelti atskirai. Ilgą, lietingą vakarą, prie garuojančio trilitrinio arbatinuko! Tačiau dabar laiko tam mes neturime. Todėl tik trumpai užsiminsiu, kad: iš vienos pusės lengviau atlaikyti visa griaunantį Švarcnegerio žvilgsnį, sutiktą tuoj po to, kai atsisuki po spyrio į užpakalį palaimingai besišlapinant; o iš kitos pusės už tų žydrų akių kontaktą atiduotum net „Traukinio bilietėlių penkių paruošimo būdų“ patentą, pastarąjį pusmetį draugų būryje susilaukusį didžiulio ažiotažo...
Taigi, dešimtį minučių spoksojau į Garbanę be perstojo. Taip pat ir be gėdos ar akinių, kurių tokia proga tikrai neatsisakyčiau pagaliau įsigyti. Tačiau vėliau pamažu ėmiau suvokti, kad įsijautimas į baltojo šokolado berniuką tuo apsiriboti kaip ir neturėtų. Todėl sukurpiau toli siekiantį planą – apsimesti svajingai žvelgiančiu pro langą.
Dvi minutes tai nedavė nė menkiausio rezultato. Buvau jau bepradedantis abejoti savimi kaip koketuotoju. Vis dėlto netrukus akies krašteliu pastebėjau permainas merginos veide. Duodu galvą kirsti, kad viršutiniame dešiniame.. Viešpatie, apie ką aš dabar, čia juk ne futbolo vartai.. Duodu galvą kirsti, kad dešiniame mano princesės lūpų kamputyje įsispraudė mažytė, vos vos pastebima šypsenėlė. Daili tartum pirmas drugelis.
Tiesą sakant, negalėjau tuo patikėti – merginos manimi niekad nesidomėjo.
Bandžiau žvilgsnį išlaikyti nukreiptą į už lango lakstančius medžius. Ir tuo pat metu ištyrinėti ar ji išties šypsosi. Ko gero, dėl to turėjau atrodyti kvailokai. Išties.. nes mergina staiga nebeištvėrė ir suprunkštė pačiu tikriausiu juoku. Net seilės iš jos burnos pabiro kaip pirmas sniegas.
Paraudau. Nebežinojau kaip toliau turėčiau elgtis. Prieiti, užkalbinti ją? Ir..? Ką sakyti? Ko klausti? Vardo? Ne. Telefono numerio? Ne? Ir to, ir to iškart? Taigi, nesąmonė, nieko neišeitų. Jau nebe pirmą kartą. Tai ką, žiūrėti į ją toliau? Gal mirktelti jai? Štai, kaip tik taip ir padariau...
Buvau sutrikęs. Merginos to niekada nesupras. Jos nesupras, ką reiškia sukaupti drąsą ir prieiti. Jos nesupras, ką reiškia užkalbinti merginą. Jos nesupras, ką reiškia „bandyti pakabinti“ dieviškai gražią mergiotę, kai nesi nei trumparegis kvailys, nei linksmų plaučių (ir trumpo proto, pridedamo vientisam paketui) arklys. Jos nesupras, kad nuoširdus, lakios fantazijos berniukas turi trisdešimt septynis ar trisdešimt aštuonis kartus (čia jau kaip kam iš mūsų sekasi, gerbiamieji) skaudžiai nusvilti, apsijuokti, „tiesiog pabandyti dėl patirties“ ir taip toliau, kad galiausiai susirastų merginą. Bet jis galbūt neprieis užkalbinti dangaus žydrumo akių net ir tada...
Stotelėje išlipo, o gal ir „iškeliavo“ senutė. Bet aš mačiau tik JĄ. Kitoje stotelėje išlipo šokoladiniai žmonės. Bet aš mačiau tik ją. Galiausiai kažkurioje stotelėje išlipo net žmogus-diplomatas ir akiniuotas pirmakursis iš to paties kaimo (palaukit, „to paties“?). Bet aš mačiau tik Ją.
Kartais mūsų žvilgsniai susitikdavo. Tada vagone likdavo tik ketverios akys.
Artėjo dar viena stotelė. Mergina atsistojo. Dievai mato, mielai būčiau atsistojęs ir aš. Tačiau negalėjau. Traukinys sustojo. Garbanė pasisuko eiti link durų, kurios buvo toli man už nugaros, nors durys kitame vagono gale žiojėjo visiškai šalia jos.
Ji nusišypsojo antrą kartą. Eidama pro mane. Atsisukau. Ir pamačiau kaip mergina pasilenkia ir pabučiuoja mano kaktą...
Nuo to laiko namo riedėdavau ketvirtadieniais. Važiuodavau tuo pačiu reisu. Berods, net traukiniu tuo pačiu.
Ta diena buvo ketvirtadienis.