Beveik kiekvienas į mane pasižiūrėjęs žmogus netrunka nustebti: kokia blizganti juoda galva. Gal ir nieko keista, nes gyvenu baltaodžių namuose, kuriems juoda nėra labai priimtina, kaip natūrali galvos odos spalva. Tik ar ji tokia blizganti negaliu atsakyti. Kodėl? Ogi labai paprasta – niekada jos nemačiau. Nors ir kokie protingi ir išsilavinę, mokantys bendrauti ir padedantys vieni kitiems, žmonės įsivazduoja esantys, tačiau jie niekad nesusimąsto, jog medinė(o vis gi gal plastmasinė) statulėlė, nušluota nuo „Akropolio“ lentynos, niekada gyvenime nėra mačiusi savo atspindžio net ir mažiausiame veidrodėlyje. Be abejo, visi jie yra įsitikinę, kad statulėlė - tiesiog daiktas, nereikalaujantis dėmesio. Parvežiau ją vaikeliui po mėnesio klajonių pas draugus(es) – tegul įsivaizduoja, kad tėvelis užsiiminėjo prasmingu dvasiniu savęs ieškojimu kur nors prie Limpopo upės ar gelbėjo krokodilų jauniklius iš piktųjų brakonierių nasrų. Ne, nė vienam iš jų net nešauna į galvą, kad maža, jau kartą nulaužtomis ir vėl priklijuotomis kojomis, medinė juodaodžio dievuko figūrėlė galėtų turėti tokį paprastą norą – pamatyti savo atspindį. Galbūt tai ir nėra pats prasmingiausias troškimas, tačiau vargu ar gali sugalvoti ką nors įdomesnio būdamas uždarytas tarp keturių baltų sienų(ne, neminkštos, tiesiog nedažytos). Žinoma, norų turiu ir daugiau. Visada svajojau pamatyti Afriką. Tikriausiai todėl, kad visą kelią iš Vilniaus į Plungę pragulėjau tarp afrikietiškų niekučių, kuriuos mano naujasis pirkėjas gabeno namo neva lauktuvių. Tikiuosi, susiprotės nuplėšti etiketes nuo raštuotų skarelių ir skambančių apyrankių...
    Vis gi žmogus geras – ištraukė mane iš tos baisios paruoduvės į kurią kasdien suplūsta begalė žmonių. Visi kažko ieško, tik niekas taip ir nežino ko. Vargu, ar nors atsakytų paklaustas – kokio daikto jums reikia šitoje didžiulėje šiukšledėžėje? Tačiau visiems reikia. Reikia, reikia, reikia... Taigi nuo pat mano atsiradimo pradėjo reikėti ir man. Kadangi kaip ir visi nežinojau ko reikia, nusprendžiau, kad man reikia pamatyti Afriką. Kad ir kokios paliegusios mano šaknys, vis dėl to jos kilusios būtent iš ten.              
     Atsidūręs naujuose namuose iš karto supratau, kad iki Afrikos vargiai nusigausiu. Jau po dešimties minučių buvau padėtas ant stalo šalia tokios pat nekokybiškos „pagoniškos“ saulės, įkalintos žalvarinėje žvakidėje.
Taip mudu ten ir gyvename dar ir šiandien. Aš vis bandau ją prakalbinti, bet ji yra pernelyg didelė nacionalistė ir nusprendė, kad bendravimas su manimi tikrai neskatintų patriotiškų minčių. Jai ypač nepatiko mano mintys apie Afriką. Na, bet aš tikrai ne iš tų, kuriems būtinai reikalinga draugija. Gyvenimas čia tikriausiai būtų visai pekančiamas, jeigu ne kasdieniai berniuko draugų apsilankymai ir tyčiojimąsis iš mano odos spalvos. Dėl ir jų ir pradėjau norėti pamatyti savo atspindį. Tik jie atginė į mano galvą mintį – galgi mano oda tikrai keista?
    Pavasaris man primena Afriką. Vieną kartą per televiziją mačiau ją. Švietė labai ryški saulė, beveik kaip dabar. Taip ir svajoju kasdien apie Afriką. Lengvai lengvai sklęsčiau upės paviršiumi ir gerėčiausi karštąja saule. Lengvai lengvai. Skimbčiojant mano vielinėms apyrankėms.