O aukščiausias, pravirkdęs dausas,
tu vienatinį pasiuntei sūnų
atpirkti kaltės.
Bet kodėl?!?
Ar svarbiau buvo vieno
kančia nuodėmingas dvasias
išlaisvint iš žemiško indo?
Kūno žmogaus? Atpirkimas!..
Juk kaltas – žmogus! O ne Jėzus!
... Krito prakeiksmas amžių žmonijai,
o griausmingu balsu iš dangaus tu šaukei:
„Sūnau, stokis, neleista dar
mirt tau!“
Ir jis stojos...
Klupo ir stojos,
o smilkinius draskė erškėčiai.
Kaip merdinčią sielą
apverkia dangus,
taip vaitojo!
Papėdėj Golgotos
pažvelgęs dangun Jėzus šaukė:
„Jeruzalės dukros. Verkit
ne manęs, bet verčiau savęs ir
savo vaikų. Ateis dienos...
Tada kalnams pasakys:
„Griūkit ant mūsų!“ ir kalvoms:
„Pridenkite mus“                                       (Lk 23, 27 – 30)
Buvo vakaras, ir
varnų vagilių masyvūs būriai
it smala temdė dangų,
kai ant Kaukolės kalno
pastatė kryžius tris,
visi rėkė:
„Jį ant kryžiaus!“
...Smėlis mirko krauju
raudonumo avietės,
giliai sunkėsi žemėn.
Tyliai lašas po lašo, dėmė po dėmės.
„Tėve, atleisk jiems, jie nežino ką daro!“ -  (Lk 23, 32 – 34)
Jėzus springdamas klykė,
kabinamas ant savojo kryžiaus,
skliautui gaudžiant nuo angelų giesmės.
Drobes kruvinas plėšė nuo jo,
o danguj tu raudojai, mąstei, ar nebus tai per didelė
tavo auka vardan tų,
kurių nuodėmės šitaip atpirktos?!
Bet jis mirė. Nulinko galva,
ir debesys tuoj susirinko,
prapliupo lietus –
tavo ašarom verkė dangus...

Tyliai kalno viršūnėj stovėjo žmogus.
Ir ne vienas – buvo minios.
Bet tada dar jis nesuprato:
Atpirkėjas jo nuodėmių krito!..
Ir palaimintas žengė dangun...


Jėzus galingu balsu sušuko: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią.“ Ir su tais žodžiais numirė.
(LK 19, 30)