Ar priglausi skersvėjų išdraikytas
Šaltų pavasarių nesurinktas mintis?
Ar leisi joms nuo sausų sėklų iki
Plačialapių šakų išmirkti tavyje?
Šniokštime tyko sentimentai,
Kad vėl prakalbinčiau vidurnakčius,
Iš naujo prisijaukinčiau lašėjimą
Ir svetimas rankas ant juosmens.
Tai primena šokį balose.
Dabar įsprausk mane į veidrodinį aidą,
Kad grįžčiau metų riba ir tavo lašnojimu.
Tik neverk, lietau, o griaudėk.
Išgriaudėk neatrastas mūsų melancholijas.
Tai primena šokį.
Šokį tavo balose.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-03-12 21:56:54
geras kūrinys - jausminis, vaizdinis, tikras.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2007-03-11 19:59:25
...JAUNATVIŠKAI ir SVAJINGAI...
Vartotojas (-a): mundus
Sukurta: 2007-03-11 19:14:05
neblogai...
Vartotojas (-a): paguodos giesmė
Sukurta: 2007-03-11 18:49:44
Gražūs įvaizdžiai. Pajutau tokį mistinį ilgesį.
Anonimas
Sukurta: 2007-03-11 18:33:52
never->neverK
svaigus kūrinukas,
užsisvajojau:)
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-03-11 18:33:49
Tik never-------> turbūt trūksta k?:)
Gražus eilėraštis moteriškai alsuojantis naujais įvaizdžiais. Patiko:)