Iš glūdumos laikų  knyga apšepus
(galvelė plyšta nuo minčių)
nejaugi aš tokia išlepus,
kad jau  nuo nemigos kenčiu.
Štai čia protingai surašyta,
kaip reik mankštintis tau kas rytą,
gyvenseną pakeisti gali
tik tas, kas turi proto galią:
mankšta ir pusryčiai be druskos,
nereikia ne, to lašo „ruskos“!
Ir sūnų kalbinu nedrąsiai:
– Tu paskaityk, prašau, vaikeli,
nes bekilnodamas rankas,
skaityti moka ne bet kas...

Sūnus jau komanduoja drąsiai
it kokiai miegančiajai žąsiai:

– Ir viens, ir du,
ir viens, ir du
stipriau, smarkiau rankas keliu,
trys, keturi,
trys, keturi,
koją pritraukti prie pilvo gali,
sprandą sukiok,
paukščiu plasnok,
liežuvį iškišk,
atsitūpk ir išlysk
pro angą šalia –
nesakyk nevalia...

Stengiuosi,
Kvatoju
ir dar nevalioju
suprasti:
išdūrė
ir tiek čia prikūrė...

– Ar juokas
tau ne vaistai?
– dantis šiepia sūnus
ir neša kudašių,
kol mama atsipūs...