Aš uždariau vartus į pasaką,
Kurioje verkė iš skausmo dangus...
Ir palikau tenai didžiulę ašarą,
Paskandinusią mano jausmus.

Aš atvėriau duris į rudenį,
Auksinį kaip vakaro dangus.
Kur rasų perlais pievos nusėtos,
Ten aš išskleidžiau amžiams sparnus.

Aš skrisiu nešamas vėjo,
Ir švies man po kojom žvaigždėtas dangus.
Kur Grįžulu rieda karietos,
Ten jausiu, kad būsiu žmogus...

Aš tik dar vienai dienai
Atidarysiu į laimę vartus.
Pasaulį dovanosiu tau vienai,
Mes amžiais klajosim kartu...

Išeisime tyliai abu,
Pakėlę rankom sparnus.
O pasakoj, kurioj aš atvėriau vartus,
Ir vėl kruvinai verks dangus...