Santrauka:
Šventė, dovanojusi širdies gėles, šventė, kurios negaliu pamiršti.
***
Man nebaisu per žemę bristi nykią
Tarp iškankintų nerimo ženklų,
Kur ledo paukščiai šiaurės vėjais klykia,
Sniegynuose lyg nevilty gilu...
Ledinę kriauklę priglaudžiu prie veido
Ir išgirstu pavasarį beržuos --
Raudonos tulpės ilgesingu aidu
Į širdį žvelgia ir ilgai neduos
Šį kovo vakarą užmigti... Mėnesiena
Per naktį rožes dangumi plukdys
Ir ji šviesesnė bus už skaisčią dieną --
O mano mylimieji, lapkritys
Juk neišlijo šalnomis ir gruodu --
Jūs grįžote jauni iš taip toli...
Aš už gėles jums širdį atiduodu
Pavasariuose skendinčiam kely!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2007-03-09 10:38:27
giedrex26, visi metų laikai Jūsų kūrybai įtakos turi, o pavasaris taip sakant yra pavasaris. Rožinė mėnesiena kovo vakarą - žadinanti prisiminimus, šiltus jausmus ir malonias mintis iliuzija. Nuostabiausia kūno ir sielos daina vadinasi poezija. Sėkmės.
Anonimas
Sukurta: 2007-03-09 10:34:24
neatiduokite širdies vien už gėles ;)
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-03-09 08:22:52
Lyrika:) Šilta ir moteriška:)
Kai kas mano, kad moteris ir yra gražiausia gėlė:)
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-03-09 06:45:28
Yra gražių ir pavykusių eilučių. Viena iš jų - "Juk neišlijo šalnomis ir gruodu". Tinka
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2007-03-08 23:22:28
„Tarp iškankintų nerimo ženklų" – taikli ir įtaigi eilutė. Ačiū.