Dar teka venomis gyvybė,
Širdis dar plaka, nors nejaučiu.
Po truputį išnyks mana esybė,
Žinok – bekūnė siela aš esu.

Pakilęs vėjas draiko plaukus,
Užtemdo verkiančias akis,
Kažką mintyse tyliai šaukus,
Užmiegu... užmigo ir viltis.

Aš žiūriu tiesiai, bet nieko nematau,
Kažkas prieina, glosto ranką.
Kada ir ką sau padariau?
Šiandien regiu tik tylą blankią.

Jaučiu aš ašaras sūrias ant lūpų,
Tikiuos – jos tavo, nes aš verkiu krauju.
Kažin kas dabar būtų,
Jeigu pakilčiau ant savo kojų negyvų?

Aš atsimerkiu, aplinkui juoda,
Ryškėja vaizdas, matau tave tamsoj.
Esi šalia – tai man paguoda,
Tačiau aš skęstu beribėj liūdesio tiesoj.

Pro mano lūpų kraštą išbėga kraujo lašas,
Tu palinksti ir pabučiuoji... bekraujė jau esu.
Per mano kūną nubėga laikas miręs, jau užgesęs,
Sakyk, ar negali išeiti su manim kartu?

Suspaudi mano ranką, baigiu kvėpuoti,
Dar kartą paskutinį palinksti arčiau.
Maniau norėjai mane tik pabučiuoti,
Bet pabučiavęs prisiglaudi stipriau.

Priglaudęs savo lūpas prie manęs,
Užmerki savo spindinčias akis.
AŠ mirštu taip arti... prie pat tavęs,
Jaučiu... užgeso mūsų jau širdis.