Šaukštukai sidabro iš mamos lyg ir jaunamartės rinkinio
Po gabalėlį širdies raumenio gražiai atsiriekia.
Oksiduojas. Nėra ten jausmų ir per mažai burtų.
Tik skauda, kad gyslose prisėt pamiršau trauklapių.
Dar gaila visų žmonių klyksmo –
Sniegas pirmasis,
Kai rytais raudonos upės jau tik rudu purvu
Įklampina benamį šunelį,
Priklausiusį Jonui.

O gražūs dabar vakarai sausio,
Kaip dangų myliu, o už ką – nežinau.
Ežerai glaudžias prie žuvų žiaunų,
Tik kad žvynuotųjų atsikvėpimai
Kaip liepsnelė vasaros sumirga.
Vis tiek jų širdis ne keturių kamerų.

Sako, Tavo seneliai laipiojo medžiais,
Nes tada dar vilkai nebijojo dvikojų
Ir išaustom antklodėm
Naktiniam medžio namely
Iš žvaigždžių avis ir avinus lipdė,
Po to ir ėriukus.
Dar liko ant aukšto vardynai
Pernykščių paaiškinimų.

Augalus Dievo draugai nubaudė
Talpinti bereikšmius pasakymus.
O ten, danguje,
Kiek kraujo apytakos ratų?