Švelniai tariant, Rytis jau buvo nebejaunas. Šmaikštus ir iškalbingas plunksnos mylėtojas galėtų drąsiai brūkštelėti tokius žodžius: „Ryčio saulė pamažu leidosi vakarop“. Jis, be abejo, būtų teisus, nes, vos žvilgtelėjęs į ilgą, pieno baltumo, Ryčio barzdą bei žydinčius žilus plaukus, kurie beveik siekė žemę, galėjai įsitikinti, kad iškalbingas plunksnos mylėtojas nemeluoja.

Rytis nebuvo iškalbingas. Didesnę ilgo savo gyvenimo dalį jis tylėjo. Tylėjo net ir tada, kai dėl jo tylėjimo grėsė rimti nemalonumai. Tačiau net ir agresyvūs brutalūs atgrubnagiai, nežinia kodėl, nedrįsdavo nei pirštu Ryčio priliesti. Kai kuriuos nekantrius žmones mąslus keistuolio tylėjimas purtydavo fiziškai, tarsi elektros kėdė, bet, kaip jau minėjome, Rytis tylėjo didesnę ilgo savo gyvenimo dalį, tačiau, toli gražu, ne visą gyvenimą.

Jis buvo poetas. Itin keistas poetas. Visi keistojo poeto kolegos, plunksnos broliai, išprusę rimti užsigrūdinę bohemos girtuokliai kiekvieną trečiadienį rinkdavosi vieno apgriuvusio Užupio namo iš visų kampų žiurkių apgraužtoje menėje, kurioje vykdavo taip vadinami literatūriniai vakarai. Gyvybiškai svarbūs literatūriniai vakarai, kurių Rytis, tiesą sakant, nelabai mėgo, bet, dėl nepaaiškinamų priežasčių, nuolatos juose dalyvaudavo. Be jo dalyvavimo šie vakarai taip pat tapo neįsivaizduojami, nors jo niekada niekas nepastebėdavo, nebent neišdildomai įsirėždavo į atmintį keista poezija, neturinti analogų visame margame pasaulyje. Kai ateidavo metas skaityti savo eiles, Rytis švelniai dešine ranka iš viršaus į apačią perbraukdavo ilgą žilą barzdą ir griausmingai prabildavo:

TŪKSTANTIS DEVYNI ŠIMTAI KETURIOLIKTIEJI - - - - - - - - - - -
(ilga prasminga pauzė)

–

TŪKSTANTIS DEVYNI ŠIMTAI KETURIASDEŠIMT PENKTIEJI - - - - - - - - - - -
(dar ilgesnė ir prasmingesnė pauzė)

ANZELMAS KUKUTIS

- - -

ĄŽUOLAS PABERŽIS

TŪKSTANTIS AŠTUONI ŠIMTAI ŠEŠIASDEŠIMT KETVIRTIEJI - - - - - - - - - - -
(ilga prasminga pauzė)

–

TŪKSTANTIS DEVYNI ŠIMTAI KETVIRTIEJI - - - - - - - - - - -
(dar ilgesnė ir prasmingesnė pauzė)

ir t.t.

Tokia buvo Ryčio poezija. Keitėsi tik vardai ir datos. Truputį vėliau bandysime paaiškinti, kas įkvėpė neįprastą poetą rašyti tokias neįprastas eiles (tik nesakykite, jog tai ne eilės!), o dabar nekantraujančiu žvilgsniu pažvelkime į trečiadieninių literatūrinių vakarų įvairiaplaukius dalyvius, kurių reakcija dažnai būdavo nevienareikšmiška.

Apolinaras Kvintesencijus, didžiai visuomenėje gerbiamas literatūros kritikas, dažniausiai kalbėjęs vien tarptautiniais žodžiais, išskyrus jungtukus, jaustukus, dalelytes ir kitas „kalbos saulėgrąžas“, kurių jis visgi negalėjo išvengti, tokią neįprastą kūrybą vadino visiška grafomanija ir beprasmišku menkalu, nevertu nei menkiausio dėmesio.

Apolinaras Kvintesencijus buvo pliktelėjęs maždaug penkiasdešimties metų vieno metro penkiasdešimt keturių centimetrų žmogeliukas su dideliais apvaliais akiniais ir su plačia penkių metrų spinduliu dvokiančia srėbtuve, kuri nuolatos, kaip jau minėjome, literatūriniuose vakaruose plyšdavo vien tarptautiniais žodžiais, pavyzdžiui: „Ši sugestyvi subjektų percepcija ir apriorinė koreliacija yra indiferentiškai absorbuojama arba infiltruojama į infantiliškus bei merkantiliškus sekuliarizuoto sociumo sluoksnius“.

Didžiai visuomenėje gerbiamas literatūros kritikas kartais (o gal net ir dažniausiai) pats nesuprasdavo savo įmantrių sakinių konstrukcijų bei prasmės, tačiau tai buvo visai nesvarbu, kadangi gausiai susirinkę literatūros mylėtojai visuomet jį aistringai palaikydavo audringomis ovacijomis, nepaprastai švelniai glosčiusiomis Apolinaro Kvintesencijaus surambėjusią širdį.

Kai savo eiles skaitydavo Rytis, nemandagių žiurkių apgraužtoje menėje tvyrodavo nepadori tyla. Nepadori tyla tvyrodavo ir tuomet, kai jis baigdavo skaityti. Tyla, kurią dažniausiai pertraukdavo vienas kitas pasityčiojimu dvelkiantis prunkštelėjimas. Per visą gan ilgą literatūrinių vakarų istoriją tik keletas ištvermingiausių dalyvių susilaikė taip ir nei karto neprunkštelėję.

Vienas iš jų – maždaug dvidešimties metų poetė Neužmirštuolė, kurios originali pavardė stulbindavo bei šokiruodavo net ir daug girdėjusias atlėpusias smalsias ausis – Neužmirštuolė Prisiminkkadmirsi. Visi įkyriai kamantinėdavo, ar tai nesąs poetės pseudonimas, tačiau Neužmirštuolė įkyriems priekabiautojams tuomet palei nosį pakišdavo Lietuvos Respublikos piliečio pasą su aiškiai didžiosiomis raidėmis įrašytais pavarde bei vardu: „PRISIMINKKADMIRSI/NEUŽMIRŠTUOLĖ“.

Į literatūrinius vakarus ji visuomet atsinešdavo įvairių ryškių spalvų minkštutėlių siūlų kamuolių ir visą laiką megzdavo, todėl buvo šiek tiek panaši į vorą. Jos liesi kaulėti pirštai atrodė neatskiriamai suaugę su mikliai manevruojamais virbalais, panašiai kaip medinės valgymo lazdelės beveik suaugusios su kiniečių pirštais. Voras, iš kurio galūnių į visas puses kaip voratinklis tįso savitas pasaulis.

Raudonplaukis gauruotas veislinis katinas Valerijonas, kuris gyveno vienos nebeveikiančios Užupio vaistinės lietvamzdyje ir kurio snukis atrodė tarsi pervažiuotas sunkiasvorės transporto priemonės, kiekvieną mielą trečiadienio vakarą netikėtai įšokdavo per išdaužtą apgriuvusios menės langą. Jį visuomet valerijonu apsvaigindavo šmaikštusis paskvilių bei jumoreskų rašytojas Jeronimas Šluota, todėl išlepintas katinas nepaprastai mėgo tingiai parvirtęs ant lietvamzdyje perdrėksto šono žaisti su minkštais aplink savo ašį besisukančiais siūlų kamuoliais.

Į Neužmirštuolės Prisiminkkadmirsi voratinklį pateko ir jaunas romantiškas poetas Vakaris. Jis nemokėjo tiek daug tarptautinių žodžių kaip Apolinaras Kvintesencijus, tačiau buvo gana perspektyvus ir originalus kūrėjas, kurio universalusis kritikas, kaip ir Ryčio, visgi nelabai mėgo. Jam visai neseniai tebuvo stuktelėję vos septyniolika metų, todėl patetiškas romantizmas bei skrajokliškas lyrizmas veržte veržėsi iš moteriškais-voriškais kerais apgirtusios jaunos asmenybės. Vieną kartą Vakaris parašė tokias Neužmirštuolei dedikuotas eiles ir oriai bei garsiai, nors ir išraudęs kaip sultingas sveikas burokas, padeklamavo jas susirinkusiai įprastinei publikai:

Neužmirštuolės nieko neužmiršta –
Nepriekaištinga atmintis,
Pavasarį užgimusios, pavasarį nemiršta –
Amnezija susirgusi būtis.

Neužmirštuolės nieko neužmiršta –
Jų pažinimas a priori,
Pavasarį užgimusios, pavasarį ir miršta,
Dar nepažinusios – memento mori!

Labiausiai Vakaris mėgo rašyti apie saulėtekį, saulėlydį, žiogus ir pievas, tačiau kartais, ryte pabudęs ant suversto rašomojo stalo jis rasdavo vištos koja prikeverzotus lapus ir dar ilgai negalėdavo patikėti, jog juos prikeverzodavo jis pats. Taip gimė ir šios eilutės.

Vakaris buvo nuoširdus geras jaunas žmogus. Jis taip pat nei karto neprunkštelėjo klausydamasis neįprastų Ryčio eilių. Rytis jį traukė kaip magnetas. Kodėl? Jis to negalėjo paaiškinti. Vakariui tiesiog patikdavo sėdėti šalia Ryčio. Tiesiog sėdėti šalia Ryčio tylos, kurią retkarčiais supurtydavo keistos eilės. Sėdėti Ryčio tyloje, kaip sielą ir kūną gaivinančiame ąžuolo pavėsyje nepaprastai karštą vasaros dieną.

- - -

APOLINARAS KVINTESENCIJUS

TŪKSTANTIS DEVYNI ŠIMTAI PENKIASDEŠIMT PENKTIEJI - - - - - - - - - - -
(ilga prasminga pauzė)

–

DU TŪKSTANČIAI SEPTINTIEJI - - - - - - - - - - -
(dar ilgesnė ir prasmingesnė pauzė)

- - -

Taip perskaitė Rytis tą saulėtą balandžio trečiadienį, prieš pat Velykas, didžiai gerbiamo literatūros kritiko Apolinaro Kvintesencijaus atminimui skirtame literatūriniame vakare, kuris buvo šiek tiek kitoks nei visada. Taip atsitiko, jog visai netyčia (nors sakoma, kad netyčia nieko nebūna) vieno metro penkiasdešimt keturių centimetrų žmogeliukas su dideliais apvaliais akiniais ir su plačia penkių metrų spinduliu dvokiančia srėbtuve ryžtingai išžygiavo Anapilin.

Apgirtęs katinas Valerijonas lyg niekur nieko aštriais pavasarinės medžio žievės išsiilgusiais nagais nesėkmingai bandė sustabdyti be paliovos aplink savo ašį besisukančius spalvotus Neužmirštuolės Prisiminkkadmirsi siūlų kamuolius.

Šį kartą niekas neprunkštelėjo. Net Jeronimas Šluota. Kažkas tik drįso nevėkšliškai ir nelaiku pajuokauti, jog tokia tarptautinių žodžių gausa gali pasitarnauti Apolinarui Kvintesencijui Anapilyje, nes kiekviena išmokta kalba yra tarsi papildomas nepakeičiamas ginklas aršioje gyvenimų kovoje.

- - -

Rytis taip pat mėgo nuoširdų ir gerą jaunuolį Vakarį, todėl drąsiai galima teigti, jog magnetinė trauka buvo abipusė. Žilabarzdis žmogus, kurio saulė pamažu jau leidosi vakarop netgi išdrįso patikėti savosios poezijos paslaptį jaunajam romantikui. Keistasis poetas visą brangų savo ilgo gyvenimo laiką, išskyrus žinomus trečiadienio vakarus, praleido vienose beveik niekam nežinomose itin senose senojo Vilniaus kapinaitėse ant aukšto kalnelio, kurio centre dunksojo apleista apgriuvusi koplytėlė. Šioje kadaise žmonių ir Šventosios dvasios neapleistoje koplytėlėje neatmenamais laikais netgi būdavo aukojamos Šventos Mišios. Nuo aukšto kalnelio į visas puses driekėsi samanoti paminklai su samanotais kryžiais, iš už kurių kyšojo dar nesulygintų su žeme priemiesčio trobų smalkėmis pypkiuojantys kaminai, į giedrą pavasario dangų, tarsi ant praskrendančių lėktuvų, tarsi ant pradundančių traukinių skalambijo nenuilstantys šunys. Šioje karalystėje viešpatavo tyla. Kažkur toli, kažkur žemai pats su savimi slėpynių ir gaudynių žaidė senatvėje suvaikėjęs Vilnius. Šioje karalystėje nebuvo transporto kamščių, dryžuotų policininkų lazdelių ir neaišku iš kur dygstančio sadistiško nerimo. Šioje karalystėje viešpataujančiai tylai paklusdavo viskas. Viskas prie jos derinosi, joje tarpo bei tirpo.

Sėdėjo Rytis ir Vakaris ant vienišo suoliuko šalia koplytėlės, šalia neįprasto paminklo, kuriame beveik nebuvo įmanoma įžiūrėti nei vardų, nei datų. Po trijų valandų stulbinančios jaukios tylos didesnę gyvenimo dalį tylėjęs Rytis prabilo:

- Ideali idilė!
- Taip, ideali idilė! – tarsi aidas atkartojo Vakaris.

Dar po trijų valandų tarpstančios tylos Rytis vos girdimai sukuždėjo:

- Ideali idilė…
- Taip, ideali idilė! – tarsi aidas atkartojo Vakaris.

Į trečiadieninius literatūrinius vakarus jie daugiau nebevaikščiojo.

Į ištrupėjusią neįprasto paminklo angą rūpestinga kregždutė, kurią Rytis vadino Adele, skraidino įvairius žmonėms nesuprantamus daiktus. Rytis niekada neturėjo draugų. Jis nuolatos nebyliai kalbėjosi ir bendravo vien su neištaškoma gyvybe spragsinčiais kapinaičių paukštukais, kuriems mėgdavo suteikti žmonių vardus. Senąsias kapinaites senasis atsiskyrėlis pažinojo kaip penkis savo pirštus. Per visą ilgą savo gyvenimą jis neperskaitė nei vienos knygos (išskyrus Šventąjį Raštą, kurį beveik mokėjo mintinai), tačiau to pripažinti visai nesigėdyjo.

Kaip užkietėjęs laikraščių skaitovas kiekvieną mielą rytą nekantriai laukia ankstyvo laikraščio, taip ir Rytis nekantriai laukdavo naujų paminklų su naujais įrašais arba ieškodavo senų dar neatrastų perliukų. Tai buvo savotiški jo laikraščiai, savotiškos knygos, savotiška poezija. Rytis tiesiog perrašydavo paminklų įrašus (Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos mandagiai prašytume už tai nekaltinti nesavanaudiško senuko).

- Klausyk, Vakari, - tarė įkvėpimo pagautas žilabarzdis keistuolis, - kiek daug čionai poezijos! Kiek daug kūrybos ir likimų, ieškojimų, nepažinimų, pažinimų, nesuspėjimų, suspėjimų, proveržių, nesustojimų, skausmo ir palaimos, kūdikio ir tėvo ašarų, našlaitei motinos lopšinių, pasakų, begėdiškai atšalusių į nežinią išeinančių būtybių, į amžinybę byrančių eglišakių ir vaško tvaiko, iš žemės kilusių į žemę grįžtančių be saiko, kiek daug skirtingų būsenų tarp datų ir brūkšnių, tarp datų ir vardų nebyliai kalba... Tyli... Staugia...

Vakaris iš nuostabos vos nenuvirto žemyn galva nuo vienišo suoliuko. Tiek daug vienu metu Rytis nekalbėjo nuo tos dienos, kai jam taip pat tebuvo ką tik sukakę vos septyniolika metų, kai šiose kapinaitėse jis paslėpė brangiausią savo širdžiai žmogų. Nuo tos dienos Rytis čia ir apsigyveno. Nelyg vienuolis vienuolyne. Nuo tos dienos jis niekados daugiau nekirpo plaukų ir neskuto barzdos.

- - -

Vaiskią Velykų dieną Vakaris sutartu metu atpėdino į įprastą susitikimų vietą. Tačiau vienišas suoliukas buvo tuščias ir dėl to atrodė dar vienišesnis. Neįprasto paminklo ištrupėjusioje angoje amžino prisikėlimo sraute užsimiršusi krebždėjo kregždutė Adelė. Į pavasarėjantį dangų tarsi ant praskrendančių lėktuvų, tarsi ant pradundančių traukinių skalambijo nenuilstantys šunys. Žiemos smalkėmis apsinuodiję kaminai godžiai rijo giedrą tyrą balandžio dangų, lyg norėdami išsivalyti, lyg norėdami išsikosėti.

Vakaris ramiai sukniubo ant vienišo suoliuko. Ilgam. Eilių jis daugiau niekada neberašė. Dar negreitai neįgudusios vaikiškos akys neįprastame paminkle sugebėjo įžiūrėti samanomis apaugusį įrašą:

RYTIS VELYKA

TŪKSTANTIS DEVYNI ŠIMTAI SEPTINTIEJI - - - - - - - - - - -

Kitos datos nebuvo. Tik brūkšnys ir iškalbinga antkapių tyla.


Aizbergas, 2007 01 24