Vieno pūkelio nuotykis

Pakelės pievoje augo begalės pienių. Kiekvienais metais jų vis padaugėdavo, nes vėjas išpustydavo jų pūkus, iš kurių išdygdavo naujos pienės. Laukas vis plėtėsi. Kartais atrodydavo, jog pienės nori užkariauti visą pasaulį. Kiekvienoje pienėje gyveno skirtingi pūkeliai, kūrėsi skirtinga visuomenė.
Paskutinės pūkelių dienos pienėje buvo laukimas. Sėklos išaugdavo, išskleisdavo savo parašiutus, jausdavos viena kitą iki skausmo pažinusios, norėdavo naujų erdvių, laisvės, o svarbiausia – sukurti savo pasaulį. Visi galvojo, kad būtent tam yra atėję į žemę.
Vienoj didžiulėje pienėje pievos pakrašty, prie pat miško, prisikaupė ypatingai daug gyventojų, ir vėjas kažko delsė, neišpustė jų. Tą vasarą buvo ypatingai ramios dienos.
- Man atrodo, jog mes ne tam gimėm, - kalbėjo vienas mažas pūkelis, augęs žiedo pakrašty, - mumyse nuo senovės yra paslėptas tikslas nešti angelams į debesis mus sugaunančių ar nupučiančių žmonių nesavanaudiškus norus.
- Ką dar sugalvosi? - paklausė pačiam pienės centre augęs pats storiausias ir aukščiausias pūkelis, - Kad naktimis virš mūsų skraido angeliukai ir kitose planetose gyvena spalvotos pienės? Kad kotas irgi gyvas... Kvailys!
- Tu kada nors tapsi kotu, - atsakė svajoklis pūkelis, - pradėsi naują visatą, bet neišpildęs kažkieno troškimo, stipraus stipraus, tikro tikro troškimo, nesukursi gero pasaulio. Visi pamirš tikrąją pienių tradiciją.
- Mulkis! Per daug vėjo atneštų dainų ir lietaus pasakų prisiklausė!
- Vėjas atneša visas pasaulio žinias – ir geras ir nelabai. Jis atnešė ir mūsų lemtį. Jei nėra troškimų, tai kokia gi tada prasmė naujai išdygt? Nenoriu!
Pienės pūkai susižvalgė, papurtė savo pilkšvas viršūnėles ir pradėjo garsiai, pieniškai juoktis.
Steponas (taip, jūs nenustebkite, pūkeliai irgi turi vardus. Štai šį svajoklį, kuris nori pildyti svajones, visi šaukia Stepuku. Mergina, kuri jį mylėjo iki didžiojo atstūmimo buvo Raselė, na o tas storas didelis pūkas, augęs žiedo vidury, buvo nuo seno vadinamas Tomu.) Mes gal dar turėsime progą susipažinti su likusiais pienės gyventojais, tačiau dabar atėjo laikas grįžti prie Stepuko.
Iš pradžių Stepas labai nuliūdo, nes pūkai jį atstūmė ir jis liko vienas. Pūkeliui, kuris pats negali pakilt ir iškrist, kada nori, vienatvė ir atstūmimas yra žymiai sunkesni. Kai turi pastoviai matyti visus smerkiančius žvilgsnius, o dar kai mergaitė su kuria draugauji nuo geltonojo laikotarpio atvirai pasiunčia velniop...
Steponas laukė skrydžio, jis žinojo, kad bus vienas tik tada, kai juos visus nupūs vėjas ir jie visi ko gero išsiskirs amžiams. Pirmą dieną mintis apie tai pūkelį guodė, bet kuo toliau tuo stipriau jį persmelkdavo gailestis. Ateis diena, kai Stepukas nebematys visų tų pūkelių ir liks visiškai vienas. Niekada nė akies krašteliu nebegalės pažvelgt į bundančią rytais savo Raselę... O dar tas jausmas žinant, kad teks išsiskirti piktuoju. Stepukas nusprendė, jog geriausia bus, jei jis kolkas patylės, gal pūkeliai užmirš ir jie visi galės gyventi kaip vaikystėj...
Slinko dienos. Ši vasaros pradžia buvo nepaprastai sausa ir rami. Jau kelias savaites vėjas nedainavo Stepukui savo dainelių, o lietus vis kaupės ir kaupėsi virš galvos, tarsi visa pūkelio vienatvė. Niekaip nedrįso prasiveržt iš debesų ir priplakt prie žemės smarkia liūtim viska kas gyva. Na ir kas, kad jo tikslas tik palieti.
Pūkeliai vis skleidėsi, didėjo, o juos laikantis kotas tik silpo ir gelto.
Pienės pasaulis ilgam nutildavo, nes pūkeliai nebeturėjo vienas kitam, ką bepasakyti, o gal tiesiog taip galvojo. Kartais kildavo ginčai dėl ginčų, o tie ginčai dėl ginčų, kuriuos visi buvo seniausiai pamiršę. Liūdniausia būdavo, kai visi prisimindavo Stepuką, jis buvo vienintelis jų juoko šaltinis. Vienintelis dalykas, dėl kurio ši visuomenė sutarė. Visas jos branduolys tarsi džiaugėsi, kad pūkelis, kurį jie atstūmė yra priverstas sėdėti su jais, virti tam pačiam katile, kuris, rodos, tuoj sprogs.
Taip ir leido Stepukas dienas. Galvodavo, kaip jis pildys kieno nors norą, kaip skrajos po pasaulį, kol jį kas nors sugaus ir paleis... O jis neš į debesų šventovę svajonę, kuri lietaus lašelių pavidalu, atėjus laikui, nusileis ant žemės. Jis pats nežinojo, kodėl, bet įsivaizdavo, kad jį sugaus maža mergytė, apsivilkus raudona suknele, laikys rankutėje geltoną smėlio kibirėlį. Šalia eis mama, kuri savo rankoje laikys tik ką nupjautas, dejuojančias ramunes. Stepukas tiesiog aiškiai vaizdavosi, kaip pusė ramunių stypsos tampomos nebylaus skausmo, keletas keiks visą pasaulį, dar mažesnė dalis melsis ir tik mažytė mažytė vienos skausmo tampomos ramunės atšakėlė tyliai dainuos lopšinę, kurią jos mamai vėjas atnešė vaikystėje. Žmonių pasaulis šią lopšinę žinojo gerai, bet į pievą ji atėjo tik pirmą sykį. „Čiūčia liūlia laumės vaiką, kreivą šleivą ir kuprotą. Skamba seno vario žiedas laumės vaikui dovanotas, vėjų grūdintas ir kaltas laumės vaikas kaltas kaltas, kam nešoka nedainuoja, kam nemiklios kreivos kojos. Laumė močia tūžta pyksta ir už stalo nesodina, žino viską, tik nežino, kad sparnai jos vaikui dygstą, kad išskris jis vieną naktį, rudenį prieš patį lietų, vidury didžiulės aikštės žmonės ras varinį žiedą... Čiūčia liūlia laumės vaiką...“
Dainavo ir Stepukui vėjas šią lopšinę, bet pūkai tąkart taip garsiai juokėsi ir per ilgą laiką turėjo susikūrę tvirtas, nors gal ir nevisai teisingas gyvenimo pozicijas, tad beprisikeliančiam vėjui, kurio prigimtis buvo svajokliška, buvo sunku išjudinti pūkus. Pajudėjo tik kraštinis. Stepukas nė pats nejautė, kaip ėmė iš lėto skrieti. Vėjo lopšinė jį buvo užmindžius po tiek nemigo ir slegiančios tylos naktų. Miegojo visai taip, kaip geltonajam laikotarpy. Kai prabudo, vėjas jau rimo. Gi žinom tuos svajoklius, tai jiems nesuvokiamų galių proveržiai, tai, žiūrėk, vėl kelis mėnesius trunkantis sąstingis.
Nutilo vėjo lopšinė ir Steponas ėmė grakščiai, pasisūpuodamas leistis į mažutį upeliuką. Pūkelis labai išsigando, nes dar nebuvo matęs tiek vandens vienoj vietoj. Kai Stepukas nusileido, jis gerai nesuprato, kas su juo vyksta, tačiau jam tas naujas jausmas visai patiko. Nesunku plaukti pasroviui ramaus vandens paviršium. Stebėjo pakrantes ir jam nepažinų, vos vos persišviečiantį vandens pasaulį...
Tačiau Stepukas nepastebėjo mažo varliuko Juozuko, kuris galvojo, kad jis vis dar yra buožgalvis. Juozukas nuo pat pirmų vaikystės dienų vylėsi, kad jo mama kada nors turi grįžti į tą pačią vietą, kur kadaise jį ir visus broliukus paliko. Juozas dažnai verkdavo, kad jam niekada nepavyksta susapnuoti mamos. Jis įsivaizdavo, kad mama turi būti labai graži ir švelni. Jeigu, jau nebe buožgalvis, o varliukas, Juozas būtų ilgiau pasilikęs vien tik vandeny būtų paprasčiausiai miręs. Kai jis buvo praradęs bet kokią viltį, kai jo net nebelinksmino vandens srovės nešamų naujienų pėdsakai iš vandenyno, jis pamatė vandens paviršium plaukiant kažką lengvo balto ir grakštaus. Sukaupęs visas jėgas, savo nepratusiom plaukt kojikėm, stengėsi pasiekt vandens paviršių.
Tuo pačiu metu prie upelio priėjo ilgai Stepuko mintyse auginta mergytė. Jos vardas, kaip tyčia, buvo Raselė. Ji plaukus buvo susipynus į gelsvas kaseles ir prisikaišiojus smulkučių melsvų gėlyčių. Tik suknelė buvo ne raudona, o melsva, ir mamos su kenčiančiom ramunėm nebuvo šalia. Šalia mergytės buvo tik rainas kačiukas. Stepukas pamatė, jog jo Raselė drebėjo iš baimės. Ją senelė buvo įbauginus, kad būdama saulėj be baltos kepurėlės, ji sunkiai susirgs. Jos Rainelis neturėjo nė menkiausios skepetaitės ant galvos. Kad ir kaip mylėjo bičiulį, mergaitė savo skarelę jam atiduoti bijojo. Vandens paviršiuje staiga pamatė mažą pūkelį . Visi žinojo, kad pūkai pildo nesavanaudiškas svajones, norus, padeda bėdoje. Raselė pakėlė šlapią Stepuką, kuris galvojo, kad pagaliau atėjo jo lauktas momentas. Ilgai žiūrėjo į jį, palaikė savo rankutėse ir ėmė lengvai pūsti...
Tačiau dabar pakalbėkime, kaip sekėsi varliukui Juozukui, kurio nieks niekada nepastebėdavo. Kaip tik tuo momentu, kai jis iškilo, įkvėpė pirmąkart oro, Raselė pakėlė Stepuką. Bet Juozukas nenuliūdo, jam patiko pasaulis, akys apraibo nuo šviesos, sielą užplūdo begalinis džiaugsmas. Jis pamanė, kad jo mama turbūt neturi laiko, arba jai kas nors atsitiko, nes šiaip jau seniai jį būtų susiradusi. Tad Juozukas pamojavo jį išviliojusiam pūkeliui ir patraukė ieškot seniai išvykusių broliukų ir sesučių.
Na, o Raselė kelis kartus pūtė į pūkelį, tačiau šis buvo per daug sušlapės plaukdamas pasroviui, ir niekaip neįstengė bepakilti. Mergaitė nuliūdo ir numetė niekam pūkelį kažkur tarp žolių. Tačiau Raselei jos bičiulis Rainelis buvo labai svarbus, tad užrišo jam savo baltą skarelę. Na ir kas, kad katinukas, pasislėpęs už pirmo pasitaikusio krūmo, nusimetė galvos apdangalą.
Stepukas prarado bet kokią viltį, apsiverkė būtent taip kaip moka tik nuliūdę pienių pūkeliai. Verkdamas pradėjo leisti šakneles ir kurti naują liūdesio pasaulį. Stepukas nepamatė...
Vaja

2007-03-05 23:36:43

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Cherry

Sukurta: 2007-03-07 12:01:58

Graži idėja, kad pienės kaip atskiros bendruomenės. Nors pavartojai žodį visuomenė, bet aprašei, kaip bendruomenę.

Na, o kad pienės neša nesavanaudiškus žmonių norus angelams - tiesiog puiku!

Vartotojas (-a): Vlabur

Sukurta: 2007-03-06 08:53:04

Švelniai čia virpa tie malonybiniai žodeliai!
Bet šiaip tai daug kalbos (kiti neiškęstų: vandens!).
Daugiažodžiavimas neparyškina kūrinio esmės, bet gal padėtų mažajam klausytojui užmigti.