Lape guli ne toks ir piktas
pritrenktas nematomų dažų.
Meluoju vėl - spalvojimas juk tikras
prašau nepykt, jog kvailį tavyje randu.

Iš paranojiško tiesos ieškojimo 
pabėgti priverčiau tave.
Aplinkinių nedomina žinojimas,
jog žemėn krisi lyg saga. 

Užpilsiu vandeniu dailiausią burną
sūpavusią žodžius, kuriais verkei.
Jutimų svetimų buvai sukurtas,
nes aš tik drobė, kurioje save dažai.