Demonstrantų minia pajudėjo į priekį. Kažkur, tirštoje purvo ir žmonių masėje, pasigirdo spigus balselis, trumpam nustelbęs visų dėmesį:
- Nuleiskit kilvius! - išrėkė mažas berniukas, kurį tuoj pat sučiupo tėvas ir traukte patraukė nuo kelio.
- Kur gi tu, po velniais, bastaisi? Ne tavo reikalas kur kas su kirviais šlaistosi, tavo pareigia yra neatsilikti, - surukusiu veidu išvebleno tėvas, numetęs nuorūką į minią žmonių, tartum tai tebūtų buvusi tik vargana gyvulių banda. – Einam iš čia, motina namie laukia.
- Bet juk ma mirė, tėt, lygiai plies metus, o tu vis netiki, vis netiki, netiki, netiki... As nenoliu namo, – neramiai stypčiojo berniukas.
- Aš pasakiau namo einam, motina laukia! – dabar jau nervingu balsu tarė tėvas, ir jo veide ankščiau tvyrojusią blausą pakeitė nebūties šešėlis.
O šėlstanti demonstrantų minia tebejudėjo į priekį, it šėtono armija, po savęs pasėdama šiukšles ir paniekinamą šleikštulį, kūną krečiančią įtampą ir mirties baimę. \"Tebūnie Mordano valdžia, tebūnie - laisvė\" - sidabrinėmis raidėmis švytėjo užrašai, nuolat primenantys apie artėjantį perversmą, apie dabartinio pasaulio modelio baigtį, visuomenės autoritetų kapituliaciją ir globalizacijos žlugimą. Tereikėjo vieno vienintelio žmogaus, kad pragaro katilas atsivertų ir į save pritrauktų ištisas minias žmonių. Tas žmogus ir buvo Mordanas. Galbūt, Mordanas nebuvo jo tikrasis vardas, veikiau slapyvardis, tas žmogus nebuvo išskirtinis, jo šeimos keliai nežinomi, jis, realiai, buvo niekas (iki dabar). Dabar jis tūkstantinės mirties armijos karo vadas, autoritetas ir aukščiausiasis viešpats. Jo begalinė tolerancija, švelnumas, skleidžiama šiluma, rūpestis ir tvirti bei skambūs žodžiai glostė širdį visiems, kurie juo tikėjo, jį šlovino, jį mylėjo (visi kiti, be abejo, buvo pasmerkti).Mordanas anarchistų miniai buvo tas pats, kas žydams Jėzus ar vokiečiams Hitleris, o jo pasiekėjai, jau minėtieji anarchistai, rėmėsi Nyčios teiginiais, Lenino veikalais, kai kurie kūrė savo pasaulio modelį, o kai kurie - šiaip nusigyveno, prasigėrė ir degradacijos priešpaskutiniame etape nusprendė lipti iš duobės ir pradėti kažkuo tikėti. Be abejo, ne politika, ne dievu ir ne demokratijos teikiamomis laisvėmis. Visa tai jiems tebuvo banalus anachronizmas, palyginus su Mordano teikiama valdžios galia.
- Tet, o kodėl zmonės zudo vieni kitus, o vėliau il patys milsta, kad gyventų tokie pat, kulie il vėl zudys, tokius pacius, kulie il zudė? – vėl nuskambėjęs skardžiabalsio berniuko klausimas, tartum, sukėlė dar didesnę baimę išsekusių, apmirusių ir išplaukusių praeivių veiduose.
- Patylėk tu, kvailas pyply. Nieko tu nesupranti. Mat juos velniai, koks dabar skirtumas, vis vien rytdienos nebesulauksim... - tarė tėvas ir, nutaisęs beviltišką fizionomiją, pajuto kaip netikėtai susiliejo su visa praeivių vilkstine, tartum užmaskavo savo veidą kauke, kad galėtų eiti inkognito kaip ir visi, manding, neatrodyti išskirtinai gyvybingai.
- Bet juk tu zadejai, zadejai, kad mes eisim lyt į cilką! Il pelnai zadejai, il uzpelnai zadejai, il vakal zadejai. Tėt, tėt, tėt..!
- Nespygauk ir nezysk, dabar yra svarbesnių dalykų už cirką. Matai – šiandien giltinė prašienavo apylinkes. Kas žino, kiek gyvų liks ryt. Galbūt netikėtai užklups mūsų kaimynus Savickus... - tai ištaręs, išspaudė kažkokią velnionišką šypseną, bet, žaibiškai susitvardęs, pridūrė, - be abejo, taip pat gali užklupti mus. O mes, cirko nepasiekę, padėsim galvas. Ne, ne, nereikia be pagrindo rodytis gatvėse. Vaikuti, tu ką, numirti nori, ar kaip suprast? Girdėtų tave motina taip kalbant – kaip mat kailį iškarštų. Cirko mat įsigeidė.
Mordono minia ir toliau reikalavo vis daugiau ir daugiau. Tai buvo milžiniška jėga, neaprėpiama, plėšrūniška, destruktyvi jėga, ryjanti viską aplink, traukianti dabar jau ne tik tūkstančius, bet ir milijonus, apglėbianti tamsa ištisus kaimus, sostines, valstybes, netgi žemynus. Kiek atsirado norinčių užkariauti pasaulį, kiek užgimė didvyrių, mėginančių vėl atkurti suardytą harmoniją... Vieni kitus žudė: blogi žudė gerus, geri žudė blogus, neutralūs buvo protingesni ir žudėsi patys, o visų kitų likusiųjų valandos buvo suskaičiuotos. Tik, rodos, gyvas teliko vienas žmogus ir tas žmogus buvo jau minėtasis berniukas
- Tėt, as tiklai nebenoliu niekul eiti. As noliu cia sustoti il pasilikti. Cia taip glazu – laudonas dangaus saulėlydis, tylus miestas. O namie, vėl lauks mama, vel pyks, sakys, kad mes abu il vėl pasiklydom, il vėl pavėlavom, vakaliene atsalo. Ne, tet, liekam cia, - meldžiamai čirškėjo berniukas, painiodamasis tėvui po kojomis.
- Vaikuti, nekalbėk taip, motina juk mirus, - sudrausmino tėvas sūnų, tartum netikėtai vėl iškastas iš po žemių ir išbudintas. – O čia pasilikti labai pavojinga. Matai, kad visas miestas kraustosi iš proto. Į cirką eiti nebereikia – prieš tavo akis visas cirkas, o žvėrių daugiau nei zoologijos sode. Bene kiekviename iš jų tūno vis skirtingas žvėris. – Tarė tėvas ir sukluso, nes pažystami garsai ir vėl ėmė artėti.
- Tėt, bet as vis tiek noliu pasilikti, - meldžiamai zyzė vaikas.
- Užtilk! – it kirviu nukirto tėvas. - Jie grįžta, tik šį kart - jų kur kas daugiau. Jie grįžta mūsų, sūnau, mūsų, - vos suprantamai ėmė švokšti tėvas, pajutęs, kad žemė po kojomis dreba ir jam ima trūkti oro.
Kažkur, juodame dūmų debesyje, vėl ėmė boluoti sidabriniai plakatai, po truputį artėjo šūksniai. O visi laukiantieji - žinojo, kokia baigtis bus demonstrantams sugrįžus, tad paskutines gyvenimo akimirkas leido taip, kaip kiekvienas sau norėjo. Kai kas sėdėjo ir gėrė paskutinį butelį degtinės, kai kas nusiavė batus ir gatvės vidury ėmė šokti tango, pagyvenusios moterys uždainavo liaudies dainas, vaikai susitaikė su tėvais, mylimosios su mylimaisiais. Akimirką buvo neapsakomai gražu. Ta, paskutinė akimirka, kai kuriems atrodė gražiausia gyvenime, o gyvenimas vertas tos vienos akimirkos. Dūmai ritosi kamuoliais ir neišvengiamai artėjo.
- Žvėris grįžta. Rodos, viso pasaulio armija atidunda, - bejėgiškai tarė tėvas, siaubo kupinomis akimis. - Kas galėtų pagalvoti, tereikia vieno išmintingo genijaus, norint valdyti idiotija sergančią minią. Dieve mano, sūnau, bėk kiek kojos neša, po galais, bėk, - atsitokėjęs, visa gerkle išrėkė tėvas ir pradėjo tįsti vaiką iš paskos.
- Ne, tėveliuk, as niekul neisiu, - jau užtikrintai spiegė berniukas ir, ištraukęs savo delniuką iš tėčio rankos, pranyko minioje. O gal veikiau buvo prarytas minios.
Sumaištis ir daug riksmų vėl nudundėjo gatve, liepsnos ir smalkės apžiojo visą miestą, paklaikę lakstė užsidegę žmonių veidai, tėvas ieškojo sūnaus, sūnus šaukėsi motinos. Kažkur aukštai danguje susprogo Saulė, dangus griuvo, žemė prasivėrė ir demonstrantai išnyko. Ant kelio vos matomai blizgėjo numesti sidabriniai apdegę plakatai, kirvių kotai, visur tvyrojo smogas. Miestas buvo išmiręs. Tik tuščios mūšio arenos vidury liko tėvas ir sūnus.
- Na, dabar, ar jau galim eiti namo, pas mama, Mordonėl? – vos girdimai paklausė tėvas.
- Taip, tet, dabal jau galime.
O tuo metu, kol šiedu fronto kareiviai žingsniavo namo, pro juos triukšmingai pravažiavo cirkas. Su tikrais liūtais, žirafomis ir drambliais.