Aš mylėsiu gyvenimą labiau, nei jis myli mane.
Nesvarstysiu. Leisiu kančiai nuprausti skaudžiausią buvimo tuštybę. Pažvelgsiu į save. Siela šoks dilgčiojantį striptizą. Liksiu be kaukių, pažeidžiama..
Bet mylėsiu gyvenimą. Tokį, koks jis yra.
Klūposiu prie vienatvės altoriaus ir maldausiu lašo švelnumo. Ir nors apaštalai – kurti – mylėsiu gyvenimą.. nes jis yra..
Stebėsiu svetimą laimę, regėsiu vakaro bučinius išrinktiesiems.
Bet aš mylėsiu savo gyvenimą. Labiau... vis labiau...
Ruduo grauš trapiausią sielos stygą. Sapnai kasnakt šiurpins pamėklėmis.
Bet tai bus mano gyvenimas, kurį galėsiu keisti!
Abejingumas – pavojingiausias gyvasties vagis – atsėlins vogti mano gyvenimo.
Nepasiduosiu – meilė – tvirčiausia stiprybės sala – galingesnė.
Nepaliausiu kurti.
Nes tai mano gyvenimas. Kasdien vis gražesnis...
Liūdesy, kvatojime, pavasarių giesmėj, gyvybės trapume, tavo lūpų saldume, prigimimo paslapty, mėnesienos menuete, kančioj, aitriausiame iššūkyje, buvimo aistroj – aš mylėsiu gyvenimą. O jis – mane.