Jau dažyti dangaus prispjaudyti suoliukai
Skleidžias baltų skarelių žiedeliais,
Rankos vyto nuvyto ir neatrado laiko
Balandžiams, per sapnų siūles lūžusiems,
Trupinį iškrapštyti.

Geltonas oras kitaip paišytų mongolų veidus,
Jie per dažnai žiūrėdavo į saulės pritemimus,
Todėl akys įkypos,
Primena sindromą 21-osios chromosomos.
O čia dangus pirma suoliukuose apsivartė,
Tada drebantis už pečių griebė.

Ir purtė taip, kad lėkė zylės sparnais neišsivysčiusiais.
Dėl tavo abejingumo lietaus nebebus.
Nebus ir atleidimo:
Kitaip reikėjo pradėti pavasarį.

Embriono poza ir meškinas Tedis,
Su „T“ ant pilvelio –
Paskutinis klykimas mados,
Tau ausį turėjo kasyti.

Taip, lyg mažos iškrypimas būdavo –
Liesti mamos lygią odą, kol vieną dieną
Ji grįžo auskaruota...

Kreipčiausi į dangaus šeimininkus,
Jei tai būtų kiek daugiau nei retoriniai sušukimai,
Ir vaizdus nusilenkimas iškaulytų
žaidimo rutulėlius,
Pavasariui po šito išlošti daugiau nei šešias galimybes.

O rankose vartosi tik iškrakmolyta servetėlė
Su džiovintais slyvų kauliukais
Naujam sodui
Po mano kojomis.