Kai prabėga raudoni, mėlyni,
Languoti fazanai, palikdami
Švelnius pėdsakus po mano langu,
Meluoji, kad ten nieko nebuvo.

Juk stovėjau aš. Ryte. Po tuo pačiu
Langu. Mindžiau bėgantį sniegą
Ir bepročių mintis, kurias rinkau
Į rausvą maišelį ir nešiausi namo.

Ten dar buvo mano pėdos... Ir tavo
Atvaizdai ant išblukusių šaligatvių.

Kai raudoni, mėlyni, languoti
Fazanai užmiršta mus, išliejam
Save iš kėdžių atlošų ir suskambam.