Visą naktį į mano langą beldė pamišę paukščiai. Praradę motinos gamtos dovanotą nuovoką, jie atsitrenkdavo į šaltą stiklą ir užsimušdavo.
                Paskui aušo rytas. Aušra buvo raudona raudona, ir aš norėjau, bet negalėjau atitraukti akių nuo lango, nes supratau, kad mano aušrą raudonai nudažė mirusių paukščių kraujas.
                 Pamatę tokią daugybę nutilusių giesmininkų, pradėjo raudoti debesys. Šaltos jų ašaros greit nuplovė raudoną mano lango spalvą, ir man kažkur širdies gilumoje palengvėjo. Prikaustęs žvilgsnį ir širdį langas staiga tapo švarus ir skaidrus kaip mano siela kažkada, kaip rytas, kaip saulė, kuri, nepasveikinta ryto trelėmis, apmirė ties horizontu.
                
                Žmonės! Sustabdykit šitą pašėlusiai lekiantį gyvenimą! Sustabdykit ar bent prilėtinkit – mes gi žūsime nuo tokio pašėlusio greičio!
                Sustabdykit nors minutei, žmonės! Aš noriu išlipti ir... Truputį pailsėti...

                Prieš du metus...Taip, tai buvo prieš du metus, kada aš, išlaikiusi abitūros egzaminus, ruošiausi išleistuvėms.
                Žinojau, kad išlaikiau paskutinius vaikystės egzaminus ir su džiugiu nerimu laukiau, kada pirmą sykį egzaminuos jaunystė.
                Iš vaikystės neatsinešiau akmens užantyje ir dėl praeities buvau rami...
                Tačiau prieš pat išleistuves užsidegė mano lankytas vaikų darželis. Iš namo, kuriame aš praleidau daug šviesių savo vaikystės dienų, liko juodas aprūkęs kaminas, liūdnai ir priekaištingai styrąs griuvėsių ir pelenų krūvoje.
                Šitaip su manim atsisveikino vaikystė. Žinau, kad tai buvo paskutinis tiltas į ją, kurį likimas sudegino, nors tada dar netikėjau, ir maniau, kad jis – ne vienintelis, o vienas iš daugelio.
                Aš dėkinga Likimui už tai, kad jis, sudeginęs vaikystę, išsaugojo man tikėjimą ja.

                Ta naktis, kai mirė visi mano paukščiai, įsirėžė mano sieloje lyg niekuo nepanaikinama tatuiruotė. Mes sutelkėme visas pastangas – aš, Likimas ir žmonės, bet pavyko tik šiek tiek išdildyti rėkiantį jos ryškumą.
                Supratau, kad jau nebeieškosiu žmonėse gėrio – greičiau atvirkščiai.
                Bet – didelei mano nuostabai – kuo daugiau pažinau žmonių, tuo daugiau – prieš savo valią, pamatydavau juose gero.
                Mėginau guosti save sakydama, jog gamta mėgsta proporcijas ir vienodai įskiepijo žmonėse gėrio ir blogio. Tačiau pagaliau įsitikinau, kad žmonės geri.
                Tai buvo skaudus atradimas, nes tatuiruotė širdyje su mirusiais paukščiais vėl išryškėjo ir tapo nebepakenčiama – dabar ji atrodė lyg karšta geležim išdegintas Lelijos žiedas.
                „Kas gi mus nužudė? Kodėl mes mirėme, jei žmonės geri?!!“
                
                Nežinau...

                O paskui buvo audra. Pikta perkūnija, nežinia už ką keršijanti žmonėms ir deginanti jų namus.
                Aš laukiau šitos audros, šėlau kartu su ja ir maldavau, kad uždegtų ir mano varganą būstą – gal kartu su juo sudegs ir mano abejonės?
                Bet ji manęs nelietė... Vos nutilus griaustiniui, iš už juodo, dar tebelyjančio debesies kreivai šyptelėjo saulė. Ko gi tu šaipaisi, dangaus valdove? Ko juokiesi iš manęs? Tu irgi netiki, kad žmonės geri?
                Saulė ūmai nustojo šypsotis. „Geri? Tie žmonės, kurie, nemokėdami pasiteisinti patys prieš save,  ėmė ir manyje ieškoti dėmių? Kodėl jie mano bruožus pavertė dėmėmis ir nori tuo įtikinti vaikus? Kodėl jie nuo pat mažens nuodija tas tyras širdis ir įskiepija jų sielose būsimų išdavysčių ir apgaulių nuojautą?
                Vaikai piešia mane mėlyną, piešia žalią. Dovanoja man šypseną, nors aš – patikėk – iki šiol nemokėjau juoktis.
                 Vaikai tiki mano spinduliais ir vadina juos zuikučiais. Ir niekad nesislepia nuo mano spindulių už užuolaidų. Vaikai tiki, jog saulė gera...“
                 Ji staiga vėl paniuro ir pasislėpė už debesies, palikdama viršum laukų nuostabų tiltą – vaivorykštę.
                 Kaip norėjosi bėgti paskui jį, pavyti, užlipti aukštyn ir sušukti: „Saule! Šilumos ir gyvybės dieve! Atleisk mums, atleisk – mes niekada nebūsim tokie geri, kaip tu. Niekada.
                Žmogus, kuriam prispjaudė į sielą, niekada neatleis žmonėms už tai. O tu atleidi. Tu visada atleidi, gerasis Saulės Dieve.
                Nepyk – mes – žmonės...“
                Aš nepasakiau šito. Aš žinojau, kad jau tūkstančiai tokių kaip aš bėgo į Saulės tiltą. Bėgo ir... Nepavijo.

                 Žmonės! Nejaugi jūs nebijote užsimušti? Kodėl tokiu siaubingu greičiu vejate į priekį gyvenimą?

                 O paskui vieną vakarą aš ilgai tarpuvartėj kalbėjau su benamiu šunimi.
                 „Ko tu iš manęs nori? Matai, koks aš senas ir nukaršęs – nejaugi tu nesibodi manim?Eik šalin ir nežiūrėk taip į mane!“ – piktai suurzgė, mane pamatęs.
                 „Palauk, šunie, palauk! Tu daug žinai. Tu labai daug žinai apie žmones. Pasakyk – kas gi teisus?“
                „Kam tau žinoti? Kam tau dabar žinoti? Po dvidešimties metų pati viską sužinosi ir nebeprašysi, kad kas pasakotų...“
                „Ne, šunie, pasakyk! Pasakyk, ar tu laimingas, kad šunimi gimei?“
                „Aš laimingas, kad sugebėjau ir gimti, ir išlikti šunimi. Bet tu dar pamatysi...Tu dar pamatysi, kad yra tokių, kurie, gimę žmonėmis, vėliau tampa... Ak, leisk tu man ramiai numirti !“– jis vėl grėsmingai suurzgė ir parodė man retus kreivus dantis.
                „Nepyk... – paprašiau. – Atleisk man, šunie, – vistiek aš tavimi netikiu...“
                Žinau, kad žmogus visur nedėkingas. Benamiai šunys – tai taip pat žmogaus kaltė. Kad taptų toks, koks dabar yra, žmogus prijaukino jus, laisvus girių gyventojus. Bet dabar, kai jūs nebereikalingi, žmogus numojo ranka – evoliucijos atgal nepasuksi...
                 Šuo dar sykį suurzgė, piktai perkando mano glostančią ranką ir pabėgo.
                 Žiūrėjau į kraują, besisunkiantį iš senais dantimis prakąstos rankos ir neišlaikiusi ėmiau raudoti.
                 Pamatę mano atkištą ranką, pribėgo keli žmonės.
                 Vienas vyriškis pasivijo šunį ir ėmė jį be gailesčio spardyti. Šuo niekur nebėgo. Stovėjo nukoręs galvą ir tyliai skaičiavo paskutines sekundes. Ten jis ir nugaišo.
                 O aš... Aš pagalvojau, kad šitas žiaurus vyriškis buvo pats humaniškiausias, ir mano ašaros nudžiūvo.
                 Ar galima savo geriausią draugą padaryti benamiu šunimi?

                 Atleiskit, paukščiai. Žinau, kad jūs – iš tų nukirstų beržų, iš tų nusausintų pelkių, iš tų ežerų ir miškų, kur dar – deja – su šautuvu vaikščioja piktasis genijus – žmogus.
                 Atleiskit man, paukščiai, nors aš – taip pat žmogus.

                 Dabar aš jau žinau, kad tada, kai mane išduos žmogus, kuriuo tikėjau, paukščių egzekucija pasikartos... Žinau, kad vėl auš kruvinas rytas, vėl raudos dangus, o saulė iš nevilties vėl apmirs horizonte.
                 Žinau, kad blaškysiuos po šaltus namus, įleisiu vėją, kad išnešiotų iš užgesusio židinio pelenus ir atvėsintų įkaitusią širdį.
                 Žinau – po tokios nakties širdyje nešiosiu dar vieną Lelijos gėdos ženklą. Ir neturėsiu kur dėti akių už tai, kad žmonės dar gali išduoti vienas kitą, dar gali pro kruvinus langus žvelgti į nebylų saulėtekį ir... Džiaugsiuos. Džiaugsiuos, kad žmonėms gaila paukščių, saulės, verkiančio dangaus. Kad jie patys dar moka verkti ir saugoti širdy šimtus Lelijos ženklų, nes vienas ženklas reikštų, kad žmogus tikėjo tik vieną kartą.
                 Argi galima tokių žmonių nemylėti? Argi tokie žmonės – blogi?