Baltaisiais balandžiais iš lizdo pakilę,
Apsupę gimtinėj daug ratų,
Išskrido neramūs į tolimą tylą
prabėgę mokykliniai metai.

Vaivorykščių bokštuos jie saulėn sužiūro
Iš pasakų mūsų išskridę.
Tik liko jų blyksniai kaip strėlės Amūro
Širdy atminimais įstrigę.

Ties kryžkelėm pėdsakus tyliai išbarstę,
Pilka užmarštim prisidengę,
Jie jau niekad nebeužveria vartų
Į klykiančią gervių padangę.

Jie tolsta ir tolsta
Pro vėtrungių vėsą šuoliais,
Kaip vakaro aidas,
Kaip džiaugsmas išblėsęs,
Kaip ryto žvaigždžių aureolės...