Rytais
iš vakarėjančių krantų, iš horizonto juostos
tolumoje nukirtusios pusiau ilgiausią kelią,
iš drėkstančio dangaus kertės tarp ežerynų mėlynų,
šilų šilkuotų, žvynuotoj tankmėje ištyvuliavę juodumu,
vis laukdami kažko prie kelio, migdančio dulksna –

išėjome
anapus vandenų, anapus laiko ir giedros lininės
ir pakylėjome gležnais daigais rankas į dangų
nors liaunumu tvoras paramstę, vijoklius vingrumu pranokę,
žilvičiais svyrančiais miglas išverkę,
o kloniuose rytais rasa iškritę –

sutingome
tikriausiai keltis, nes vėjas mus išbarstė pakiemiais,
kaip dygminus, daržuos pasėtus, žiedai tik pasaka lytėta
įskaudino prisiminimais nebūtais, vilties  laiškais,
ir nuospaudom delnai nuaugo, mes vienmarškiniais pažadais
tikėjome ir bridome iš šito pragaro baltos vienatvės.