Dulkėm apkritęs į vidurį lapo
numeti žodį tyčia sutikęs.
Parduoti už centą save, kai nemato
nutilti visam, jei šauki nesurikęs.

Glostai akis purvinais dialogais,
miegančias vidur bedievių dienų.
Pažadi mano vardu apsijuodint,
šitai prabilus visai nesunku.

Įlenktą žemę apgaubia tiesos,
nupintos iš melo per dieną ir naktį.
Kas ją išlygins, žodį išties, kas?
mano delnuos laikas baigia apakti...