Nuo to laiko, kai Tave pirmą kartą pamačiau Daunorių bažnyčioj, praėjo trisdešimt metų. Aš praradau ramybę.
Tu buvai mėlyna suknute baltais drambliukais, gelsvais plaukais, supintais į ilgą kasą, juosiančią Tavo šiltą galvą, akyse atsispindėjo senos šventoriaus liepos. Kai Tu praėjai pro mane, aš atsitraukiau, idant išlaikyčiau pagarbų atstumą... Daugiau Dievas niekad nebuvo taip arti.
Daugiau nemačiau Tavęs, nors visur ieškojau: dairiausi baugščiai po mokyklos šokių sales, po aludes, studentų bendrabučius, miestų aikštes, ieškojau traukinių peronuose, tolimų miestų žiburiuose...
Gėriau iš širdgėlos ugninį vandenį, kad suteiktų jis man jėgų nepalūžti. Bet atsitiko priešingai. Sumaišiau rytą su vakaru. Gėrį su blogiu. Ėmiau neatskirti juodo nuo balto. Ir deivė BUITIS ėmė vadovauti mano gyvenimui.
Ir dabar, kai po trisdešimt metu klūpau prie Tavo kojų, kai ašarom plaunu jas, negaliu patikėti, kad tai tiesa, kad tai ne sapnas. Kad tai Tu, mergaitė mėlyna suknele baltais drambliukas, jau penkta para sėdi mano vargingam būste ištiesusi grakščias kojas. Ir aš – beprotis klaikus, bijau tik vieno – kad neprabusčiau, kad tik neprabusčiau. Kad tik tai nebūtų sapnas. Dieve, radau Tave, po šitiekos kančių ir ieškojimų metų, po šitiekos nelaimių ir vargų, po šitiekos tamsos ir melo – aš radau Tave, mano Meile. Mano didele, skaudi, begaline meile.