Norėčiau kiekvienam eilėraštyje iš naujo gimti.
Ir tau skaitant iki galo, pabaigoj – garbingai mirti.
Norėčiau trumpai ir gražiai – nuo pradžios iki galo.
Pragyventi šį natūralųjį ciklą ...

Bet tu vis verti, mane pradžioj mintyse mirti,
Vėliau naujai atgimti ir bandyti augti jausmuose.
Pasėt – paprastą viltį, užaugint paregos medį,
Kad, kažkam svetimam padėčiau gyventi ...

O baigiant eilėraštį, kyla noras pačiam,
Pradėti viską iš pradžių, žinant pabaigą.
Tačiau supranti, kad ciklas tai – uždaras ratas,
Kuriame taip svarbu, kurioj vietoj jį pertrauki ...